LTŠeimos ir moters istorijos tyrimai pasaulio istoriografijoje kinta labai dinamiškai. Pastaruoju metu bene būdingiausia tendencija tokio pobūdžio tyrimuose - nusistovėjusių vertinimų perkainavimas. Vis rečiau kalbama apie viduramžiams ir naujiesiems laikams būdingą abejingumą vaikams, emociškai šaltus sutuoktinių santykius ir visuotinę moterų diskriminaciją. XVI-XVII a. autoriai labai vertino santuokos instituciją, laikydami ją viena iš sudėtinių pilnaverčio žmogaus gyvenimo dalių. Žinia, neretai santuoka vertinta kaip teisėta galimybė pratęsti giminei. Tiriant visuomenės mentalitetą, būtina atkreipti dėmesį, kad sąvokų prasmė ir vidinis turinys kinta. Skirtingai nuo šiuolaikinio meilės suvokimo, aptariamuoju laikotarpiu sutuoktinių meilės sąvoka neretai vartota kaip draugystės sinonimas. Turima medžiaga rodo, kad XII-XVII a. visuomenės požiūris į sutuoktinių tarpusavio santykius nebuvo tvirtai nusistovėjęs. Proginėje literatūroje visuotinai deklaruotas sutuoktinių santykių tipas, vadintinas patriarchatui paklūstančia partneryste. Tokia santuoka paprastai turėjo remtis gerai apgalvotu partnerio pasirinkimu, emociškai ne itin karštais, tačiau stabiliais sutuoktinių santykiais, aiškiu veiklos sferų tarp sutuoktinių pasidalijimu, kai vyras rūpinasi šeimos (gal net giminės) "užsienio politika", o žmonai palikta namų erdvė: rūpinimasis palikuonimis, vyro gerove, namų priežiūra. Tokioje šeimoje moteris dabar išoriškai gali atrodyti diskriminuojama, tačiau jos pozicijas gerokai sustiprina vaikų gimimas ir besąlygiškai pripažįstama teisė juos auklėti.Reikšminiai žodžiai: šeima; Santuoka; Family; Marriage.
ENThe studies of history of the female and family in the historiography of the world have been changing very dynamically. During the later years the most characteristic trend in the studies of such kind has been the reappraisal of the entrenched values. The apathy to children, emotionally cold relations between spouses and universal discrimination of women, which were characteristic of the Middle Ages and the Modern Period are less and less frequently discussed. The authors of the 16th – 17th centuries greatly valued the institution of matrimony, considering it one of the composite parts of the life of a human being. Certainly, quite frequently the matrimony was viewed as a legitimate possibility to continue the family. When examining the mentality of the society it is necessary to draw attention to the changes of the meaning and the internal content of the concepts. Differently from the modern perception of love, in the period in question it was frequently used as a synonym for friendship. The available materials show that in the 12th – 17th centuries the society’s view of the interrelations between spouses was not fully established. The type of relations between spouses, based on the partnership subordinate to patriarchy was universally declared. Such symbolism was usually based on the well-thought selection of the partner, stable rather than emotionally passionate relations between spouses, clear division of the areas of activities between the spouses, where the man takes care of the “foreign policy” of the family and the wife takes care of the household: the children, the husband’s wellbeing and housekeeping. In such a family a woman may seem discriminated However, her positions are significantly reinforced by birth of children, when she acquires the unconditional right to bring them up.