Lietuvio ir Lietuvos sąvokos XVI-XVII amžių lietuviškuose raštuose

LTPirmieji Prūsijoje, vėliau ir LDK spausdinti lietuviški tekstai gali būti interpretuojami kaip to meto lietuvių visuomenei, visų pirma jos kultūriniam elitui, būdingos tautinės savimonės reiškėjai. Šiuose tekstuose vartojamų lietuvių, Lietuvos sąvokų, kartu ir tautos sampratos, sklaida, pasitelkianti ano laiko kitakalbių raštų kontekstą, yra pajėgi nužymėti vyravusius lietuviškojo sąmoningumo bruožus. Nagrinėjamuose tekstuose tauta suvokiama kaip etnokultūrinė visuma. Gimtoji lietuvių kalba laikoma esminiu šios visumos tapatybės žymeniu. „Tautą“ ir „kalbą“ tekstuose nuolat lydintys įvardžiai „mano“, „mūsų“ sujungia šias sąvokas asmens semantinėje plotmėje. Priklausomybė tautai ir ją išreiškianti priklausomybė kalbai tampa svariais asmens tapatybės dėmenimis. Lietuviškas rašto darbas pačių lietuvių autorių suvokiamas kaip kilnus patriotinis veiksmas. Rašto žmogaus įsipareigojimas kultūrinei lietuvybei dažnai tampa svarbesnis ir asmeniškai vertesnis nei pilietinė pareiga valstybei ir valdovui. Lietuvių raštuose esama aiškios takoskyros tarp „mūsų tautai“ ir LDK suteikiamų prasmių, tarp tautos ir tėvynės sąvokų. Ši takoskyra regima jau pirmojoje lietuviškoje knygoje. „Lietuvnikump ir Szemaicziump“, - rašo M. Mažvydas, kreipdamasis į tautiečius, ir ,Ad Magnvm Dvcatvm Lifraniae“- kreipdamasis į „laimingą didžių valdovų tėvynę". Semantinį pilietinės ir kultūrinės lietuvybės ryšį liudija senųjų lietuviškų raštų atspindima to meto kalbinė elgsena: šiuose raštuose nėra griežtos ribos tarp „Lietuvos“ ir „lietuvininkų“ sąvokų. „Lietuva“ dažnu atveju nusako ir kraštą, ir tautą.Reikšminiai žodžiai: Tauta; Kalba; Politinė tauta; Etninė bendruomenė; Kalbinė bendruomenė; Giminė; Baltai; Lietuviai; žemaičiai; Prūsai; Jotvingiai; Gudai; Martynas Mažvydas; Konstantinas Sirvydas; Mykalojus Daukša; Albertas Kojelavičius; Simonas Grunau.

ENIn the article the first Lithuanian texts printed in Prussia and the Grand Duchy of Lithuania are looked upon and analysed as means of expressing national consciousness characteristic to the elite of the Lithuanian society of that time. The authors of the texts of the 16th and the 17th centuries defined the object of their works - the community with which they identified themselves - using the concept of nation: "giminė", "gens", "natio", and "narod", "Volck". In these texts "Lithuania" is perceived as a nation, "Lithuanians" - as members of this nation. In the literature of the 16th and 17th centuries the concepts of a Lithuanian and Lithuania were used both in ethnical cultural as well as political civic sense. The Lithuanian cultural elite of that time apprehended the Lithuanian nation both as an ethnical community based on one language and civic society. The ethnical Lithuanian community is often called by a joint name "Lithuania and Samogitia". In some cases cultural and language distinction is made between these "two nations" .There also exist the texts where the notion "Lithuanian nation" includes not only the Lithuanian and Samogitian nation, but also the Prussian, the Yotvings and Latvian nations. In the literature of that time there also appears the notion "Lithuanian church" with a very distinct ethnical cultural meaning. It usually notes the community of Prussians and Lithuanians living in Lithuania and the Grand Duchy of Lithuania bound up by the Christianity and the native Lithuanian language. [From the publication]