Parlamento vaidmuo sėkmingai kuriant Lietuvos valstybę po 1991 m.

LTStraipsnyje aptariamas institucinis parlamento vaidmuo atkuriant Lietuvos valstybę po radikalių XX a. pabaigos pokyčių. Nagrinėjama, kaip parlamentas pajėgia riboti bei kontroliuoti vyriausybės galią. Teigiama, kad po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos politinės jėgos sugebėjo sukurti valstybės struktūras, kurios yra pakankamai nešališkos ir nepolitizuotos, todėl padeda stiprinti naujos demokratinės tvarkos teisėtumą. Politinėje praktikoje buvo svarbus pasikeitęs požiūris į valstybę: valstybinės institucijos netapo manipuliacijų objektu, politinių partijų partikuliaristinių interesų instrumentu. Parlamentas sugebėjo inicijuoti veiksmingą ir nepriklausomą institucijų stebėseną bei priežiūrą, apriboti valstybės administracinio aparato didėjimą, priimti sprendimus dėl valstybės teikiamo finansavimo politinėms partijoms ir sukurti politinių partijų rėmėjams taikomas taisykles bei nuostatus. Vienas svarbiausių veiksnių atkuriant Lietuvos valstybę buvo anksti atsiradusi politinė konkurencija. Konkurencija atvėrė galimybes parlamentui tapti tikra politinės kovos ir bendradarbiavimo arena, vyriausybės ir opozicijos sąveikos vieta. Tokioje partijų sistemoje, kokia susidarė Lietuvoje po 1991 m., tiek opozicija, tiek vyriausybė turi didelių paskatų steigti įvairias institucijas vyriausybių ir valstybės administracijos darbui stebėti bei prižiūrėti. Kitaip tariant, abi stovyklos yra suinteresuotos kurti valstybę, gebančią riboti politinę galią.Reikšminiai žodžiai: Parlamentas; NATO; ES; Valstybė; Parliament; NATO; EU; State.

ENThe article deals with the institutional role of the parliament after the restoration of the Lithuanian state after the radical changes in the end of the twentieth century. It examines how the parliament is able to limit and control governmental power. It is argued that after the restoration of Lithuanian Independence, political forces managed to establish state structures which are sufficiently neutral and non-politicized, and therefore help to strengthen the legitimacy of the new democratic order. There was a major change of approach to the state in political practice: the state institutions did not become the object of manipulation, the instrument for particuliaristic interest of political parties. The Parliament was able to initiate an effective and independent monitoring and supervision of institutions, to limit the growth of the State administrative apparatus, to make decisions on state funding provided to political parties and to create the rules and regulations to the supporters of political parties. One of the key factors during the restoration of the state of Lithuania was that the political competition emerged soon. The competition opened the opportunities for the parliament to become the arena for political struggle and cooperation, the space for interaction between the government and opposition. Both the opposition and the government have strong incentives to set up various institutions for supervision and monitoring of the work of governments and public administrations within such system of parties, which occurred in Lithuania after the year 1991. In other words, both camps are interested in the state development which is capable of limiting the political power.