Kai kurių išvestinių daiktavardžių ir būdvardžių vartojimas teisės kalboje

LTŠiame straipsnyje aptariami išvestinių daiktavardžių, daromų su priesagomis –imas, -ymas, -umas, ir būdvardžių, turinčių priesagas –inis, –ė ir –ingas, –a, vartojimo ypatumai, atkreipiamas dėmesys į vartoti netinkamus vedinius (įstatyminė bazė, intelektualinė nuosavybė ir kt.), į dirbtiniu būdu padarytus žodžius, kurių reikšmės nutolusios nuo bendrinėje kalboje vartojamų tokias priesagas turinčių išvestinių žodžių reikšmių, primenama, kad kai kuriais atvejais vediniai daromi ir vartojami be reikalo. Teisės kalbai keliami ypatingi reikalavimai. Ši kalba vartojama teisėsaugos institucijose, ja rašomi kodeksai, įstatymai, įsakymai, potvarkiai, nutarimai ir kiti teisės aktai, kuriais visuomenė naudojasi juos skaitydama, cituodama, komentuodama, todėl kiekvienas žodis turi būti parenkamas ypač atidžiai ir apgalvotai. Nors ir pripažįstama, kad teisės kalba yra specifinė kalba, ji turi paklusti taisyklingos kalbos reikalavimams, nes į raštus patekę žodžiai, formuluotės įteisina vieno arba kito kalbos reiškinio vartojimą. Kartu reikia sutikti ir su tuo, kad atsižvelgiant į šios kalbos specifiką pateisinamos tam tikros išimtys ir leidžiama vartoti tai, kas bendrinėje kalboje yra neįprasta. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Išvestinis daiktavardis; Išvestinis būdvardis; Teisės kalba.

ENThe article discusses the peculiarities of use of derivative verbs, formed with the help of suffixes –imas, -ymas, -umas and adjectives with suffixes –inis, –ė and –ingas, –a, the attention is drawn to the derivatives, which are not suitable for use (“įstatyminė bazė”, “intelektualinė nuosavybė”, etc.), the words, made artificially, the meanings of which are far from the meanings of derivative words, having such suffixes and used in the common language and reminds that in certain cases the derivatives are constructed and used without necessity. Special requirements are raised for the legal language, since the language is used in law enforcement institutions for writing of codes, laws, orders, decrees, resolutions and other legal acts, used by the public by reading, quoting and commenting therefore each word must be selected with special care. Although it is universally recognized that the legal language is a specific one, it must be compliant with the requirements for correct language, since the words and formulations, which become part of legal acts make use of one or another language unit legitimate. In addition, one also should agree that taking into consideration the specifics of the language certain exceptions can be justified and certain expressions, not characteristic of the common language are permitted to be used.