Shared destiny: The Lithuanian state and diplomacy between the Two World Wars

LTVersalio sutarties sukurti taikos palaikymo Senajame žemyne mechanizmai pasirodė esą neefektyvūs: Tautų Sąjunga neturėjo efektyvių įrankių savo spendimams realizuoti; didžiosios valstybės tarpusavyje nuolat konfliktavo siekdamos apginti savus interesus; mažos ir vidutinės Europos valstybės, kurios drauge galėjo tapti įtakinga jėga, dėl politinio brandumo stokos tarpusavyje labiau konkuravo nei bendradarbiavo. Po Didžiojo karo susikūrusios valstybės, vedinos nacionalistinės ideologijos, radikaliai interpretuodamos apsisprendimo teisę bei beatodairiškai gindamos savo interesus, įsivėlė į aršius tarpusavio konfliktus. Tokių problemų iškilo ir Lietuvai. Vilniaus krašto praradimas tapo svarbiausiu visos tarpukario Lietuvos tarptautinės politikos determinantu. Lietuvos diplomatai nuosekliai puoselėjo ir plėtojo prorusišką tarptautinės politikos orientaciją, nes tikėjosi, kad tik bolševikinė Rusija, vėliau Sovietų Sąjunga, yra pakankamai galinga jėga, kurios palanki pozicija gali padėti susigrąžinti Vilniaus kraštą. Antilenkiškos nuotaikos buvo taip įsigalėjusios Lietuvos visuomenėje, kad net Sovietų Sąjungos daliniams įžengus į Lenkiją, ir labiausiai patyrę tarpukario Lietuvos diplomatai nesugebėjo adekvačiai įvertinti Rusijos geopolitinių interesų ir jos veiksmus vertino tik per Vilniaus krašto atgavimo prizmę. 1939 ir 1940 m. įvykiai parodė, kokia naivi ir siaura buvo tarpukario Lietuvos diplomatų pozicija.Reikšminiai žodžiai: Lietuvos užsienio politika; Lietuvos valstybė; Užsienio politika; Antrasis pasaulinis karas, 1939-1945 (World War II).

ENThe Treaty of Versailles, created to maintain peace in the Old continent, proved to be ineffective: The United Nations did not have the effective tools to implement its decisions; the largest state where constantly in conflict, seeking to protect their own interests; small and medium-sized European state whose friendship could have become an influential force were competing with each other and not cooperating due to their lack of political maturity. The states created after the Great War were led by nationalistic ideologies, radically interpreting the right to self-determination and resolutely protecting their own interests, becoming entangled in conflict among themselves. These problems also arose in Lithuania. The loss of the Vilnius territory became the most important of all the international political determiners of interwar Lithuania. Lithuanian diplomats proceeded to value and promote a pro-Russian stance in international politics in the belief that only Bolshevik Russia, and later on the Soviet Union, were sufficiently powerful forces whose benevolent position could help restore the Vilnius territory to Lithuania. The anti-Polish mood was so dominant in Lithuanian society that Soviet Union units even marched into Poland and the interwar Lithuanian diplomats did not manage to evaluate Russia’s geopolitical interests adequately and their actions were conducted with the sole aim of having the Vilnius territory returned. The events of 1939 and 1940 showed how naïve and narrow the position of Lithuanian interwar diplomats was.