Lietuvos politinių partijų jaunosios kartos radikalėjimas XX a. 4-ame dešimtmetyje

LTRemiantis archyviniais šaltiniais bei periodine medžiaga, straipsnyje nagrinėjamas tarpukario tradicinėse partijose - Lietuvos valstiečių sąjungoje, Lietuvos socialdemokratų ir Lietuvos krikščionių demokratų partijose bei Lietuvių tautininkų sąjungoje - pasireiškęs jaunosios kartos radikalėjimas. Aiškinamos jo priežastys, raiškos tendencijos A. Smetonos autoritarinio valdymo kontekste okupacijos išvakarėse 1939-1940 m. Po 1926 m. gruodžio perversmo politinis opozicinis veikimas buvo persekiojamas, trukdomas, o nuo 1936 m. ir formaliai uždraustas. Tai stabdė partijų politinės minties, politinės kultūros vystymąsi bei sudarė precedentą politikams netobulinti partijų programas atsižvelgiant į sparčiai kintančias 4-ojo dešimtmečio realijas, o siekti autoritarizmo nušalinimo arba stengtis patiems grįžti į didžiąją politiką. Būtent šiuo laikotarpiu iškilo opozicinių politinių jėgų jaunoji karta, nepatenkinta neryžtinga senosios kartos kovos taktika prieš esamą valdžią, parlamentinės demokratijos idealizavimu. Lietuvos nepriklausomybės saulėlydžiu jaunosios kartos politinio, socialinio radikalizmo idėjos įgijo vis tvirtesnį pagrindą įtakingiausių Lietuvos politinių partijų viduje. Tai leidžia kalbėti apie tose partijose, tarp jų ir Lietuvių tautininkų sąjungoje, 4-ame dešimtmetyje iškilusią vidaus krizę, kuri okupacijos išvakarėse dar pagilėjo. Antra vertus, nesutarimais opozicinėse partijose naudojosi A. Smetonos autoritarinis valdymas, per keletą metų sugebėjęs neutralizuoti opoziciją ir iš pagrindų sudrausminti tautininkų partijoje kylančią jaunosios kartos opoziciją.Reikšminiai žodžiai: Lietuvos Respublika - autoritarinis valdymas - politinės partijos - jaunoji karta - radikalizmas; The Republic of Lithuania - authoritarian governing - political parties - young generation - radicalizm.

ENThe military coup of 1926 December and the authoritarian governing of Antanas Smetona weakened and almost diminished tbe political activities of certain Lithuanian political parties such as Lithuanian Christian Democratic Party (LCDP), Lithuanian Peasant Populist Union iLPPU) and Lithuanian Social Democratic Party (LSDP). This situation was aggravated by inner disagreements, i.e. the generation conflict, within the above mentioned parties in the fourth decade. In addition, these generation disagreements became more conspicuous within the ruling (after the military coup) Lithuanian Nationalist Union (LNU), as two decades of independence in Lithuania raised and matured a new generation of Lithuania's intelligentsia who received education in Lithuania's and foreign higher schools. The younger, dissatisfied with the political activities of the elder party members and influenced by complicated internal and foreign political affairs, demanded more rights and made claims against their parties' leadership. Consequently, the period under discussion witnessed the emergence of leftist and rightist radicalism among the politicians of the younger generation: the former was represented by the leftist parties, i.e. LCDP and LSDP, while the latter - by the rightist parties, i,e. LCDP and LNU. Under the influence of the intemational "fashion" of radicalism, the younger political opposition was far from idealizing Parliamentary democracy which was strongly supported by the elder generation; so, the left radicals turned to the East in search of supporting Ideas and examples, while the right radicals - to the West.As a result, the last years of Lithuania's independence were marked by strong political and social radicalism within the above mentioned parties, especially among their younger representatives, A. Smetona's authorities, on the other hand, with the help of intelligence services and the control of public opinion, hindered the spread of radical ideals in the society thus preventing the younger generation from implementing their icteas into practice. This could be considered as a notable achievement of the authoritarian government. The adoption of the ideas of radicalism by the younger members of politicians, the ruling Lithuanian Nationalist Party included, allows to confirm the existence of an inner political crisis within many parties in the fourth decade; it deepened before the occupation. However, A. Smetona's authoritarian regime used these disagreements to neutralize the opposition (LSDP, LPPU, and LCDP) and to discipline the younger generation within their own party. [From the publication]