Mokytojo dorybės kaip jo autoriteto raiška

LTStraipsnyje yra analizuojamos mokytojo teisingumo ir pedagoginės meilės vertės ugdymo procese koncepcijos, taikant mokslinį lyginamąjį ir istorinį aprašomąjį metodus. Empirinė patirtis ir eksperimentinė pedagogika bei psichologija patvirtina, kad bręstančiam žmogui - biosocialinei būtybei visada reikia, kad šalia būtų gyvas žmogus (mokytojas), kuris padėtų patenkinti prigimtinius pažinimo, pagarbos, palankumo poreikius, rodytų kelią į vertybes, vestų prie jų, padėtų, moraliai palaikytų, įtaigiu žodžiu nukreiptų. Naujomis pookupacinėmis sąlygomis mokytojo autoriteto problema ugdymo praktikoje išliko gyva. Prognozuojant jos raidą, būtina tirti ne tik ugdymo tikrovę, bet ir sukauptą patirtį. Straipsnyje aptariamos pagrindinės ugdymo procesui svarbiausios mokytojo dorybės - pedagoginė meilė ir teisingumas kaip jo autoriteto raiška. Analizuojamos žymiausių nepriklausomos Lietuvos edukologų koncepcijos, apibūdinamos ugdymo praktikų pozicijos. Pateikiamas pedagoginės meilės apibrėžimas, savybės, jos raiškos būdai. Nurodoma, kad socialus mokytojas mokiniams tampa autoritetu. Meilės dorybės reiškimasis - tai mokytojo autoriteto pagrindas. Išskirti mokytojo teisingumo, kaip jo dorybės ir autoriteto raiškos, sampratos bruožai: mokytojo teisingumas reiškiasi teisingu požiūriu į save, savo asmenybės tobulinimu, veiklos funkcijų vykdymu; savęs teisingo vertinimo variklis - sąžinė; mokytojo teisingumas mokiniams reiškiasi žodžių ir darbų nuoseklumu, sąžiningu priedermių jiems vykdymu, lygiu visų mokinių moraliniu traktavimu. Būti teisingam mokytojui padeda kai kurios jo subjektyvios asmeninės savybės ir profesinės kvalifikacijos lygis. Pabrėžiama, kad mokytojo teisingumas, kaip dorybė ir autoriteto raiška, privaloma visomis pedagoginėmis situacijomis ir visame ugdymo procese.Reikšminiai žodžiai: Pedagoginė meilė; Teisingumas; Pedagoginis autoritetas; Autoriteto raiška; Pedagoginė sąveika; Socialumas; Ugdymas; Pedagogical love; Justice; Pedagogical authority; Expression of authority; Pedagogical interaction; Sociability; Education.

ENThe article analyzes the concepts of a teacher’s fairness and the value of pedagogical love in the nurturing process by applying scientific comparative and historical descriptive methods. Empirical experience and experimental pedagogics and psychology prove that a maturating person, i. e. a biosocial being needs a teacher, helping to satisfy the natural needs of cognition, respect and grace, showing the road to values, providing moral support and direction. In the post-occupational environment the problem of teachers’ authority remains alive. When forecasting its development, it is necessary to study both the reality of nurturing and the accumulated experience. The article discusses the main virtues of a teacher, most important in the nurturing process, i. e. pedagogical love and fairness as a manifestation of authority, analyzes the concepts of the most well-known educologists of the independent Lithuania, characterizes the nurturing practitioners’ views and presents the definition, traits and ways of manifestation of pedagogical love. It is stated that a social teacher becomes an authority to his/her pupils. Manifestation of love is the basis for a teacher’s authority. The traits of the concept of a teacher’s fairness as a manifestation of his/her virtues and authority are distinguished: a teacher’s fairness manifests through his/her fair view of him/herself, development of his/her personality and performance of his/her duties; the driver of the fair evaluation of oneself is conscience; a teacher’s fairness is manifested in consistence of his/words and actions, fair performance of his/her duties with regard to the pupils and equal moral treatment of all the pupils. It is stressed that a teacher’s fairness, as a virtue and manifestation of authority is obligatory in regard to each and every pedagogical situation throughout the nurturing process.