Neįgalių asmenų psichosocialinių lūkesčių tenkinimo galimybės sportinėmis veiklomis

LTSocialinės pedagogikos ir psichologijos studijose nepakanka tyrimų, skirtų neįgaliųjų sporto ir sveikatinimo veikloms, kaip reikšmingam integracijos veiksniui, atskleisti. Straipsnyje pristatomu tyrimu siekiama nustatyti skirtingas negalės formas turinčių sportuojančių neįgaliųjų psichosocialinių lūkesčių tenkinimo galimybes sportinėmis veiklomis. Tyrime dalyvavo 62 asmenys nuo 23 iki 48 m. amžiaus, turintys judėjimo ir regos negales. Gautų duomenų analizė atskleidė, kad didžiausią sportuojančių neįgaliųjų grupę sudaro 31-40 m. amžiaus žmonės, didėjant amžiui sportuojančių skaičius mažėja. Judėjimo negalę turintys respondentai bendravimo problemų patiria mažiau, negu regos neįgalieji. Paaiškėjo, kad regos negalę turintieji jaučiasi ne taip saugūs aplinkoje (sporto veiklose) nei judėjimo negalę turintys asmenys. Tikėtina, kad judėjimo negalę turinčių asmenų sporto veiklos ir jų organizavimas labiau atitinka sportuotojų individualias galimybes bei poreikius ir tai sudaro galimybes neįgaliajam jaustis saugiai. Vertinant savivertės lygmenį, nustatyta, kad sportuojančių regos negalę turinčių asmenų savivertė yra žemesnė negu judėjimo negalę turinčių. Tyrimas atskleidė, kad neįgalieji socialinius struktūrinius ir asmeninius lūkesčius sportinėmis veiklomis tenkina nepakankamai. Judėjimo negalę turinčių asmenų tiek socialiniai, tiek asmeniniai lūkesčiai yra tenkinami geriau, negu regos negalę turinčių sportuojančių asmenų. Skirtingas negalės formas turinčių sportuojančių neįgaliųjų psichosocialinių lūkesčių tenkinimo galimybės sportinėmis veiklomis nėra tapačios: judėjimo negalę turintys asmenys sportuodami geriau tenkina psichosocialinius lūkesčius negu sutrikusio regėjimo sportuotojai.Reikšminiai žodžiai: Judėjimo ir regos negalė; Asmeniniai ir socialiniai lūkesčiai; Sportinė veikla; Motor and visual disability; Personal and social expectations; Sports activities.

ENSocial pedagogics and psychology sill lack studies of disabled persons’ sporting activities as a significant integration factor. The study, presented in the article attempts to identify the possibilities of satisfaction of psychosocial expectations of persons with different forms of disability with the help of sporting activities. 62 persons of the age from 23 to 48 y. o. with motion and eyesight disabilities participated in the survey. The analysis of the obtained data revealed that the largest group of disabled persons, who go in for sports are people of 31-40 y. o., the number of people, going in for sports reduces with the increase of age. The respondents with motion disabilities experience less communication problems than those with eyesight disabilities. It appeared that the latter feel less secure in the sporting environment. It is likely that the sporting activities of persons with motion disabilities and their organization is more corresponding with the individual possibilities and needs, which create the possibilities to feel secure. When evaluating the level of self-esteem it was established that the self-esteem of the persons with eyesight disabilities, who go in for sports is lower than that of those with motion disabilities. The study revealed that disabled persons insufficiently satisfy their social structural and personal expectations for sporting activities. Both social and personal expectations of the persons with motion disabilities are satisfied better than those of the persons with eyesight disabilities. The possibilities of satisfaction of psychosocial expectations of persons with different forms of disability with the help of sporting activities are not identical: when performing sporting activities persons with motion disabilities satisfy their psychosocial expectations more than those with eyesight disabilities.

• Edukologija / Education
• Psichologija / Psychology
• Sociologija / Sociology