Politika architektūroje : reiškinio prielaidos sovietmečio Lietuvoje

LTStraipsnyje siekiama išryškinti pamatines prielaidas, kuriomis remiantis galima įvertinti vieną kontroversiškiausių šio laikotarpio architektūrinio palikimo aspektų - politinę ideologizaciją. Dėmesys kreipiamas į paviršinius politinio poveikio aspektus, iliustratyviai bylojančius apie sovietinę sistemą. Vertinant sovietmečio architektūrinę raidą platesniame kontekste, akivaizdu, kad politinis imperatyvas čia pasireiškia, kaip totalitarinės, dominuojančios galios grupės kuriama strategija. Šis architektūrinės erdvės kūrimo bruožas pasireiškia tiek tiesiogiai - kaip paminklinė erdvė (memorialiniai paminklai, memorialinės aikštės), tiek netiesiogiai - kaip tariamų socialinės gerovės vietų kūrimas. Jeigu pirmuoju atveju objektai miesto struktūroje "kalba" kaip atvirai tekstualūs simboliniai erdvės akcentai, tai architektūrinės socialinės gerovės išraiškos siejasi su architektūra ir su jos refleksija. Pastaruoju atveju itin svarbią reikšmę atlieka architektūrinė propaganda, kuri ne tik darė įtaką architektūros raidai, bet ir prie šių erdvinių pokyčių pritaikė čia gyvenantį žmogų. Parodoma, kuo reikia didžiuotis, ką vertinti, kuriamos naujos elgesio visuomeninėje ir privačioje erdvėje tradicijos. Vis dėlto viską apimantis politizavimas būdingas tik stalininiam laikotarpiui. Vėliau estetiniai klausimai pasitraukia į antrąjį planą, paliekant tai pačių architektų kompetencijai. Tačiau kai kuriomis kitomis, ne tokiomis agresyviomis formomis politinis imperatyvas reiškiasi ir toliau. Bene svarbiausios iš jų - valstybinė žemės nuosavybė ir biurokratinės sistemos įsigalėjimas.Reikšminiai žodžiai: Architektūros istorija; Socialistinis realizmas; Sovietmečio architektūra; Funkcionalizmas; Modernizmas; Totalitarizmas; Sovietinė meno politika; History of architecture; Social Realism; Architecture of the soviet period; Functionalism; Modernism; Totalitarianism; Soviet Policy of Art.

ENThis article concentrates on issues of political ideology in Soviet era Lithuanian architecture. It suggests that from the architectural perspective soviet ideology can be discussed in two of its major forms of manifestation. The most obvious expression of political ideology can be found in the illustrative and textual treatment of space, starting with places that had a memorial function and ending with monumental urban developments of the socialist realist type. In one case political power speaks through literal, direct, openly coded symbols of propaganda. On the other hand, architecture was regarded as part of the Utopian socialist city. Thus the idea of social welfare, rooted in the pre-war Modern Movement, found expression in rather sophisticated examples of architectural ideology. However, this phenomenon was related more to propaganda than to real achievements. Alongside with symbolism and propaganda, this paper touches upon other, less directly related aspects of architectural ideology, such as public ownership of land and architectural bureaucracy. If public ownership of land gave the soviet architect a degree of freedom that the pioneers of the Modern Movement only dreamed about, bureaucracy and limited material and construction capabilities constituted forms of constraint that hindered the architect's creativity. [From the publication]