Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos vadovybės nesutarimai su Vincu Kvieska ir jo šalininkais xx a. 4-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje

LTDarbe aptarti keletą metų trukę Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos centro komiteto nesutarimai su vienu partijos lyderiu Vincu Kvieska ir jo šalininkais, vadinamaisiais kvieskininkais, leidžia kalbėti apie gilią, pirmiausia ideologinę krizę šioje partijoje IV deš. pirmojoje pusėje. Aptariamuoju laikotarpiu partijoje išryškėjo daug vidinių problemų: ideologiniai skirtumai, kartų konfliktas, gerokai smuko senųjų valstiečių liaudininkų vadų, ypač ilgamečio partijos pirmininko Mykolo Sleževičiaus, autoritetas ir kt. Tiriamuoju laikotarpiu LVLS visą dėmesį ir energiją skyrė ne kovai su valdžioje įsitvirtinusiu autoritariniu valdymu, o partijos viduje įsiplieskusiems neramumams slopinti. LVLS, atsiribojusi nuo V. Kvieskos ir jo šalininkų kvieskininkų, sugebėjo išsaugoti savo savarankiškumą ir, nepaisant didelių nesutarimų, išlaikė liaudininkų partijai būdingas tradicijas ir bruožus. Vidaus nesutarimai dar labiau silpnino ir skaldė opozicijoje esančią LVLS. Nuobaudų neišvengė nemažai partijos narių, o susidariusia padėtimi sugebėjo pasinaudoti valdžioje esantys tautininkai, iš pradžių į savo pusę palenkę vieną iš liaudininkų lyderių V. Kvieską, o vėliau ir jo šalininkus kvieskininkus. Jų dėka tautininkams pavyko perimti vadovavimą iš valstiečių liaudininkų svarbiausiose kooperacijos organizacijose, pvz., "Spaudos fonde". [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga; LVLS; Vincas Kvieska; 20 amžius.

ENThe study discusses the frictions between the central committee of Lithuanian Union of Farmers and Peoples Parties and Vincas Kvieska, one of the union’s leaders and his followers, the so called Kvieskininkai, which were going on for several years. The said differences allow for discussion of a deep ideological crisis within the union in the first half of the thirties of the 20th century. During the period under discussion a lot of internal problems emerged, such as ideological differences, the generation gap, the significant reduction of the authority of the old leaders, especially Mykolas Sleževičius, who was the chairman of the union for a long time, etc.. During the period in question Lithuanian Union of Farmers and Peoples Parties dedicated all its energy and attention not to fighting the entrenched authoritarian leadership, but rather to squashing the turmoil within the union. After Lithuanian Union of Farmers and Peoples Parties distanced itself from V. Kvieska and his followers, it managed to retain its self-sufficiency and, despite significant differences, preserved its features and traditions. The internal turmoil weakened and shattered Lithuanian Union of Farmers and Peoples Parties, which was in the opposition, even more. A significant number of members of the union were penalized and the nationalists, who were in power at the time managed to take advantage of the situation, by attracting V. Kvieska, one of the leaders of the union, and his followers to their side and thus got the possibility to take over the command of the most important cooperative organizations, for instance, the “Spaudos Frontas”, from Lithuanian Union of Farmers and Peoples Parties.