LTStraipsnyje svarstomos Justino Marcinkevičiaus populiarumo sovietinėje Lietuvoje priežastys ir to populiarumo pasekmės visuomenei ir poezijai. Daroma išvada, kad pats poetas visą laiką siekė pripažinimo. Šeštajame dešimtmetyje tai buvo daugiau oficialiojo pripažinimo siekis, todėl tuo laiku parašyta daug konjunktūrinių kūrinių. Maždaug nuo septintojo dešimtmečio vidurio Marcinkevičius rašė jau ne konjunktūrinius tekstus. Didžiojoje dalyje jo kūrybos akivaizdi orientacija į skaitytojų daugumos poreikius ir skonį, todėl paklūstama masinės kultūros dėsniams: iš folkloro į poeziją atkeliauja tai, kas gerai žinoma ir atpažįstama; kalbama apie kaimo ilgesį, kurį tuo metu jautė daugelis neseniai į miestus persikėlusių Lietuvos gyventojų. Patriotinė Marcinkevičiaus lyrika irgi atitiko mastymo stereotipą: Lietuva maža, visų skriaudžiama. Būtent Marcinkevičiaus populiarumas leido jam tapti vienu iš konsoliduojančių atgimstančią Lietuvą lyderių, tačiau orientacija į skaitytoją užkonservavo pačią poetinę kalbą. Problemų kyla ir mąstant apie konjunktūriškumo ir patriotizmo santykį sovietmečiu (lyg ir nacionalinę savimonę žadinantis poetas buvo toks savimonės nekenčiančios valdžios ne kartą apdovanotas). Dalis poeto kūrybos tebelaukia adekvataus perskaitymo. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Liaudiškumas; Konjuktūra; Populiarumas; Sentimentalumas.
ENThis article considers the reasons for the popularity of Justinas Marcinkevičius in Soviet-occupied Lithuania and the consequences of that popularity for society and for poetry. The article draws the conclusion that the poet himself was a popularity-seeker. In the 1950s he was still seeking official recognition, therefore at that time he wrote many conjunctural pieces. From about the mid-1960s Marcinkevičius began to write texts that were not conjunctural. For the large part the evident orientation of his creative output was aimed at pleasing the needs and tastes of the majority of the audience. Therefore he gave the masses what they wanted: transferring to his poetry that which was best known and popular in folklore; he talked about nostalgia for the countryside, which at that time was felt by so many people who had been forcibly transferred to urban areas not so long ago. Marcinkevičius’ patriotic lyrics also suited stereotypical thinking: Lithuania is small, and picked on by all its neighbours. It was precisely Marcinkevičius’ popularity that allowed him to become one of the leaders that consolidated the fledgling reborn Lithuania; however his reader-orientedness conserved his poetic language. It is problematic to consider the relationship of his conjuncturalism to his patriotism during the Soviet occupation. (For example, why is it that a poet who evokes national consciousness was regaled more than once with honours by a régime that hated such national consciousness?) Some of the poet’s work still awaits adequate critical evaluation.