LTMonografija − tai iš esmės Lietuvos užsienio politikos tautininkų valdymo laikotarpio (1926−1940) studija, papildyta įvadu, skirtu lietuvių diplomatijai 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo išvakarėse. 1-ajame tome pateikiama Krikščionių demokratų ir Valstiečių liaudininkų vyriausybių 1925−1926 m. užsienio politikos apžvalga. Daugiausia dėmesio skiriama Augustino Voldemaro ir „povoldemarinės epochos" užsienio politikos analizei, įvairiems objektyviems ir subjektyviems veiksniams, turėjusiems įtakos Lietuvos tarptautinei būklei, aptarti. 2-o tomo 1-oje dalyje apžvelgiami įvykiai trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių sandūroje. Daugiausia dėmesio skiriama užsienio reikalų ministro D. Zauniaus asmeniui, jo pastangoms reformuoti Lietuvos diplomatinę tarnybą, pristatomi kiti to meto Lietuvos politikai ir diplomatai, aprašomas užsienio diplomatų gyvenimas Laikinojoje sostinėje. 2-o tomo 2-oji dalis apima laikotarpį − nuo 1930 m. rugsėjo mėnesio iki 1931 m. gruodžio pabaigos. Nagrinėjami įvairūs Tautų Sąjungos Taryboje atsinaujinusios Klaipėdos bylos aspektai: „Ženevos kompromisas“, jį lėmusios priežastys ir pasekmės; kai kurie su Klaipėdos problema tiesiogiai susiję Lietuvos vidaus politikos aspektai; nesėkme pasibaigusios Lietuvos diplomatijos pastangos perorientuoti užsienio politiką valstybių signatarių, pirmiausia Didžiosios Britanijos, link. Pirmą kartą plačiau aprašoma kritinė padėtis, susidariusi Klaipėdos krašte 1931 m. vasarą, analizuojamos priežastys, dėl kurių kilo įtampa, aptariami veiksniai, sulaikę Lietuvos Vyriausybę nuo jėgos panaudojimo. Monografija paremta gausiais, anksčiau neskelbtais Lietuvos ir užsienio valstybių archyvuose saugomais dokumentais.Reikšminiai žodžiai: Lietuvos Respublika; Geopolitika; Diplomatija; Tarpukaris; Tarptautinė padėtis; Strateginė partnerystė; Sutartys; Užsienio politika; Lithuania; The Republic of Lithuania; Geopolitics; Diplomacy; Interwar period; International situation; Strategic partnership; Agreements; Foreign policy.
ENThe monograph is the study of the period of government by Lithuania’s foreign policy nationalists (1926−1940). The introduction focuses on Lithuanian diplomacy on the eve of the coup d’état of 17 December 1926. The first volume overviews foreign policy pursued by Christian Democrat and Peasant Popular Union governments in 1925−1926. It focuses on the analysis of foreign policy related to the government of Augustinas Voldemaras and “post-Voldemaras epoch”, and discusses various objective and subjective factors that determined the international state of Lithuania. The first part of the second volume overviews the events that took place at the turn of the 1920s–1930s. It mainly focuses on the personality of Dovas Zaunius, Minister of Foreign Affairs, and his efforts to reform the Lithuanian diplomatic service, as well as presents other contemporary Lithuanian politicians and diplomats and describes the life of foreign diplomats in the temporary capital. The second part covers the period from September 1930 to the end of December 1931. Various aspects of the Klaipėda case that has been resumed in the Council of the League of Nations are analysed: the Geneva compromise, its causes and consequences; certain aspects of Lithuania’s internal policy directly related to the Klaipėda problem; the failed efforts of Lithuania’s diplomacy to re-orientate foreign policy towards the signatory states, primarily Great Britain. The study for the first time gives a thorough description of the critical situation in Klaipėda Region in the summer of 1931, analyses the causes of tension and discusses the factors that prevented the Lithuanian Government from using force. The monograph is based on plenty of documents kept in Lithuanian and foreign archives, which have not been published before.