Trauminiai socialinio kūno vaizdiniai "sąstingio" laikotarpio Lietuvos tapyboje

LTŠiame straipsnyje aptarti aštuntojo dešimtmečio tapytojų A. Kuro ir A. Šaltenio kūriniai gana ryškiai atskleidžia "sąstingio" laikotarpio tapybos kaip tikrovės kritikos galimybes ir ribas. Šių dailininkų dėmesys, skirtingai nei septintojo dešimtmečio menininkų atveju, pavojingai krypo į kasdienę tikrovę ir į tuos jos aspektus, kurie sunkiausiai suvaržomi oficialių ideologijų - kūniškumą, trauminius subjekto išgyvenimus ir ribines būsenas. Daiktas kaip sustingusio, dūlančio laiko metafora, objektinės, "nešvarios" patirtys, nekomunikatyvi ir anonimiška viešoji erdvė, skilęs subjektas - tai, ką savo kūriniuose tematizavo šie dailininkai, prieštaravo oficialios sovietmečio ideologijos normoms ir išviešino nereprezentuojamas to meto tikrovės puses. Kita vertus, tokie meniniai principai kaip groteskas, ironija arba, atvirkščiai, banalaus objekto estetizavimas, romantizavimas, dažnai sustiprinantys vaizdo įtaigumą šių dailininkų tapyboje, neretai "nukenksmindavo" kritinį paveikslo turinio užtaisą. Ilgainiui nekintant šių dailininkų kūrybos temoms ir pamėgtiems motyvams stiprėjo dėmesys formaliosioms tapybos pusėms, turinio "bjaurumą" ir nepatogumą keitė meninės meistrystės ir mėgavimosi tapybinės raiškos galimybėmis efektas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: XX a. aštuntojo dešimtmečio tapyba; Posttotalitarinė visuomenė; Algimantas Kuras; Arvydas Šaltenis; Painting of the 1970s; Post-totalitarian society; Algimantas Kuras; Arvydas šaltenis.

ENThe works of the seventies’ painters A. Kuras and A. Šaltenis, discussed in the article, quite distinctly reveal the possibilities and limits of the painting of the period of stagnation as criticism of reality. The attention of the artists, differently from the cases of the artists of the sixties, dangerously inclined towards the everyday reality and its aspects, most constrained by the official ideologies – carnality, traumatic experience of the subject and the states of being on the edge. An object as a metaphor of the stiff and weathering time, the subjective, “unclean” experience, non-communicative and anonymous public space and the fractured subject, i. e. the aspects, themed by the artists, contradicted to the norms of the official Soviet ideology and publicized the sides of the reality of the period, which were not represented. On the other hand, such artistic principles as grotesque, irony or, on the contrary, aestheticization of a commonplace subject and romanticism, which increased the punch of the image in the works of the artists, quite frequently “decontaminated” the critical charge of the content of the painting. Eventually, as the subjects and motives of the art of the painters were not changing, their attention to the formal sides of the work increased, the “nastiness” and awkwardness of the content was changed in favour of the effect of artistic mastery and the possibilities of enjoyment of painting expression.