Lithuanian policies for the arts during the nineties : some narratives on the representation of national culture

LTPastaruoju metu vis dažniau ir dažniau išgirstame apie kultūrinę globalizaciją. Vėlyvuoju Sovietmečiu, nepaisant oficialios dogmos paramos, pozityvistų vizijų atmetimas privedė prie savitos pasaulėžiūros. Vietoje logiškos refleksijos viravo idėja, kad būtent tauta vaidino dvasinio atgimimo metu pagrindinį kultūrinės metaforos vaidmenį. Atsakas į socialinį režimą apėmė visą regioną. Autorė savo straipsnyje pasistengė atskleisti, kaip kultūrinė politika yra dažnai neigiama ir varžoma nepriklausomai nuo jos tikslaus objekto. Lietuva Sovietmečiu nebuvo atskira nuo kitų Pabaltijo valstybių. Maskva kontroliavo visas meno sritis per valdžios institucijas. Politiškai menas reiškė labai stiprų pasipriešinimo būdą, dėl to centrinis valdžios komitetas buvo linkęs griežtai kontroliuoti įvairias meno šakas. Nenuostabu, kad atgimimas pasirinko simbolius iš savo šalies istorinės praeities (įvairių istoriškai svarbių Lietuvos valstybės architektūros objektų restauravimas). Iškilo būtinybė surinkti ir sukomplektuoti „tautos vertybes“, kas atsispindi poreikyje sukurti Nacionalinę menų galeriją. Atskiras autorės dėmesys skirtas emigracijos dailei aptarti. Ypač svarbu paminėti dabartinį jos ryšį su Lietuvos menu ir poveikį įtvirtinant Lietuvą pasaulyje. Tačiau sovietinės valdžios poveikis sukuriant Lietuvoje socialinio meno modelio struktūrą jaučiamas net iki šiol. Užatlanto menininkai (pirmų emigrantų bangų palikuonys) dažnai vertinami per padidinamąjį stiklą. Taigi pasitaiko diskusiją tarp „grįžimo į Vakarus“ ir „grįžimo iš Vakarų“ šalininkų.Reikšminiai žodžiai: Lietuvos kultūros politika; Nacionalinė kultūra; Nacionalinė galerija; Lietuvos dailės muziejus; Lietuvos kultūros ministerija; Lithuanian's culture policy; National culture; Nacional Gallery; Lithuanian Art Museum; Ministry of Culture in Lithuania.

ENOf late we hear about cultural globalisation more and more often. In the late Soviet years despite support of the official dogma, rejection of the visions of positivists resulted in a peculiar world outlook. Instead of logical reflection the idea prevailed that it was the nation that played the main role of a cultural metaphor during the time of a spiritual rebirth. A response to a social regime covered the entire region. The author did her best to reveal in her article how the cultural policy was often denied and restricted irrespective of its exact object. During the soviet era Lithuania was not separated form other Baltic States. Moscow controlled all spheres of art through public authorities. Politically art meant a very strong way of resistance therefore the central committee of power was apt to strictly control different branches of art. It is not surprising that the Rebirth chose symbols from the historical past of its country (restoration of various architectural objects of the Lithuanian State that were of historical significance). The necessary arose to collect “values of the nation”, which is reflected in the need to create the National Gallery of Arts. The author devotes much attention to discussing émigré art. It is important to mention the present relation with Lithuanian art and impact in evaluating Lithuania in the world. However the impact of the soviet power in creating the structure of the social art model in Lithuania have been felt up till now. Artists beyond the Atlantic are often valued under a magnifying glass.