Didysis propagandos subjektas: pokomunistinių autobiografijų pėdsakais

LTStraipsnyje pateikiama propagandos subjekto aprašymo analizė tarybinėje lietuvių literatūroje ir apskritai. Dalyvavimas revoliuciniuose veiksmuose, klasių kovoje, sovietinės realybės kūrimas, Antrojo pasaulinio karo mūšiai, pokarinės kovos, pasipriešinimas posovietiniam visų vertybių perkainojimui, proletariška kilmė -- straipsnio autoriaus nuomone, saldūs ir kruvini buvo nežodiniai ženklai, kad būtų pasitikėta literatūriniu darbu. Straipsniu parodoma, kad pasitikėjimą turinčių rašytojų literatūros darbai buvo kolektyvinė kūryba ir kolektyvinė semiozė. Remiantis Eduardo Mieželaičio pavyzdžiu aptariamos eilėraščių kolektyvinės tendencijos. Kitas žingsnis link tarybinės semiozės ir simbolinio pasaulio raidos, straipsnio autoriaus manymu, vyksta šiuolaikinėje nepriklausomoje Lietuvoje. Tai matyti sovietinių autorių ir sovietinių kultūrinių lyderių autobiografijose. Straipsnyje analizuojami vieno iš buvusių komunistų lyderio -- Liongino Šepečio -- posovietiniai svarstymai apie "neprarastąją kartą". Posovietinės biografijos ir jų populiarumas yra sovietinio simbolinio pasaulio stabilumo įrodymas. Sovietinio paveldo analizė, gimininga sovietinio žmogaus kūrimui ne tik diskursyvine, bet ir kūniška prasme, presuponuoja jų simbolinių pasaulių interpretaciją iš sociologinio ar net politinio/literatūrinio antropologinio požiūrio taško. Sovietinių autobiografijų pasisekimas posovietiniu periodu yra taip pat šiuolaikinės Lietuvos visuomenės atvirumo jų atminčiai ženklas. Jis atveria gerai parengtas galimybes posovietinėms studijoms be jokios represyvios atminties desovietizacijos.Reikšminiai žodžiai: Sovietmečio literatūra; Autobiografija; Propaganda; Soviet literature; Autobiography; Propaganda.

ENThe article is devoted to analysis of description of propaganda subject in general and in the Soviet Lithuanian literature particularly. Propaganda subject doesn't depend only on the procedure of discursive interpellation as it was in L. Althusser theories. The article shows how much important was social-body experiences and social-political body activities upon the examples of communist identity history in Soviet Union. [...] The article shows that literary works of trusted writers were a collective creation and they were a collective semiosis. On the example of Lithuanian poet E. Mieželaitis collective improvement of poems are discussed. The other step in the development of soviet semiosis and symbolical world goes in the modern independent Lithuania. It is developed in autobiographies of soviet writers and soviet cultural leaders. Post-soviet considerations about "Non lost generation" of one of former communist leader L. Šepetys are analyzed in the article. Post-soviet biographies and popularity of the ones are evidence of stability of soviet symbolical world with their social body practices and reading / writing experiences. Analysis of soviet heritage related to the building of soviet man not only in discoursive but also in the body sense presuppose interpretation of their symbolical worlds from sociological or even political / literary anthropology point of view. The success of soviet auto / biographies in Post-soviet period is also sign of openness of modern Lithuanian society to its memory. It opens well-affected opportunities for Post-communist studies without any repressive desovietization of memory. [From the publication]