Adresato problema verčiant: Antoine de Saint-Exupéry Mažojo Princo vertimai į lietuvių kalbą

LTStraipsnyje aptariama Antoine de Saint-Exupéry „Mažojo princo“ originalo ir vertimo adresato bei originalo adresato ir vertimo adresato sąveikos problemos. Analizuojami du – 5 kartus išleistas V. Kaunecko ir palyginti naujas P. Bieliausko – „Mažojo princo“ vertimai į lietuvių kalbą. Pagrindinis vertimo aspektų pasirinkimo kriterijus – dėl kūrinio adresato kylančios vertimo problemos, nes ši filosofinė pasaka parašyta tiek vaikams, tiek suaugusiems. Remiantis vertimo teoretiko A. Hurtado Albiro vertimo teorija, pagal kurią vertimo aktą sudaro du komunikacijos aktai – vertėjas tampa gavėju ir siuntėju, jis yra ir adresatas, ir adresantas – straipsnyje analizuodami ir su originalu lyginami abu vertimai. Pažodiškumo galima rasti abiejų vertėjų vertimuose, kartais vienas vertėjas laisviau interpretuoja tekstą, kitas lieka jam „artimesnis“, kartais atvirkščiai. Lyginamos abejonių keliančios, skaitymą bei supratimą sunkinančios abiejų vertimų teksto vietos. Analizė atskleidžia, kad V. Kaunecko stilius aiškesnis ir lengvesnis, taigi tinka ir vaikui, ir suaugusiajam. P. Bieliausko vertimo stilius sudėtingesnis, ne toks gyvas, vadinasi, skirtas veikiau suaugusiesiems, o ne vaikams. Atrodytų, jog šiam vertimui pritrūko vieno būtino adresato. Vertimo tekstų vientisumas nekelia abejonių, tačiau analizuotos vertimų vietos parodo, kaip gali nukentėti kūrinio prasmė ar jos komponentai dėl nemotyvuoto vertėjo sprendimo. Vertėjo sprendimo teisė yra pagrindinis dalykas verčiant, tad ir atsakomybė tenka jam. O vertimo vertinimo sprendimo teisė – tai skaitytojo, arba adresato, teisė.Reikšminiai žodžiai: Adresatas; Grožinės literatūros kūriniai; Laisvas vertimas; Originalas; Prancūzų kalba; Suaugęs žmogus; Vaikas; Vertimas; Addressee; Adult; Child; Lithuanian language, French language, adressee; Loose translation; Original; Translation.

ENThe article discusses the problems of the addressee of the original and translation of Antoine de Saint-Exupéry’s Little Prince and interaction between the addressee of the original and the addressee of the translation. Two translations of The Little Prince into the Lithuanian language are analysed: the one by Vytautas Kauneckas (issued 5 times) and the relatively new one by Pranas Bieliauskas. The main criterion for the selection of translation aspects was the problems of translation arising in respect of the addressee of the work because this philosophical tale was written both for children and adults. Based on the translation theory of the translation theorist Amparo Hurtado Albir, according to which a translation act consists of two communication acts – the translator becomes both the receiver and sender and is both the addressee and addresser – the article analyses both translations and compares them to the original. Literalism can be found in both translations; sometimes one translator freely interprets the text, while the remains “close” to, and sometimes vice versa. Questionable places of both translation texts, which compound reading and understanding, are compared. The analysis reveals that the style of Kauneckas is clearer and easier, so it is suitable for both a child and adult. The translation style of Bieliauskas is more complicated, not as lively as the other and is intended for adults rather than for children. It appears that this translation lacks one necessary addressee. The integrity of the translation texts is beyond doubt; nevertheless, the analysed places of the translations show how the meaning of the work or its components may be affected as a result of a translator’s unmotivated decision. In translation, the decision right of a translator is the key thing and, therefore, responsibility also lies with him. In the meanwhile, the decision right in assessing a translation is a right of the reader, or the addressee.