Priesaginių veiksmažodžių daryba Ruigio, Ostermejerio ir Milkaus gramatikose

LTStraipsnyje nagrinėjami priesaginių veiksmažodžių darybos aprašai Mažosios Lietuvos gramatikose. Apžvelgiami, trys XVIII amžiuje parengti veikalai: Povilo Frydricho Ruigio "Anfangsgründe einer Littauischen Grammatick" (1747), Gotfrydo Ostermejerio "Neue Littauische Grammatik" (1791) ir Kristijono Gotlybo Milkaus "Anfangs-Gründe einer Littauischen Sprach-Lehre" (1800). Ruigio, Ostermejerio ir Milkaus gramatikos, palyginti su ankstesnėmis, išsiskiria savarankiškais žodžių darybos skyriais, dedamais morfologijos dalies pabaigoje. Juose aptariami neveiksmažodiniai priesagų vediniai. Straipsnyje pirmiausia aptariama veiksmažodžių darybos samprata ir vieta gramatikoje, vėliau pereinama prie darybos būdų, galop nagrinėjamos pamatinio žodžio, darinio, darybos afikso, tipo, kategorijos ir reikšmės sąvokos. Visose trijose nagrinėtose gramatikose pirmąsyk lituanistikos istorijoje aprašomi nedeverbatyviniai išvestiniai veiksmažodžiai. Jie pateikti atskiruose žodžių darybos skyriuose. Milkus be pakeitimų į savo rengtą gramatiką perkėlė Ruigio tekstą, o Ostermejeris iš Ruigio greičiausiai ėmė tik kelis pavyzdžius ir parinko daug naujos medžiagos. Nedeverbatyvai visose gramatikose klasifikuojami pagal pamatinių žodžių kalbos dalis (į daiktavardžių, būdvardžių, skaitvardžių, įvardžių, prielinksnių ir ištiktukų vedinius), o darybos kategorijos neskiriamos. Daiktavardinių vedinių sąrašuose teikiami priesagų -yti (-ija), -inti, -oti (-oja), -uoti ir -avoti veiksmažodžiai, o būdvardinių - beveik tik -inti. Kitų kalbos dalių pamatuotų veiksmažodžių nedaug, kai kurių atvejų interpretacija problemiška.Reikšminiai žodžiai: Priesaginis veiksmažodis; Daryba; Darybos kategorija; Suffixed verb; Derivation; Derivational category.

ENThe article analyzes the descriptions of the formation of suffixation in the grammar of Lithuania Minor. An overview of the following three works of the eighteenth century is given: Paul Friederich Ruhig "Anfangsgründe einer Littauischen Grammatick" (1747), Gottfried Ostermeyer "Neue Littauische Grammatik" (1791) and Christian Gottlieb Mielcke "Anfang einer Grund-Littauischen Sprach-Lehre" (1800). In comparison to their predecessors, grammars by Ruhig, Ostermeyer and Mielcke stand out by independent units of word formation placed at the end of morphology parts. They discuss the derivatives of non-verbal suffixes. First of all, the article discusses the concept of verb formation and location in grammar, then it is moved to the formation methods, and finally the notion of underlying word, formation, derivational affix, type, category and value are analysed. All three analyzed grammars describe non-deverbative derived verbs for the first time in the history of philology. They are presented in separate parts of word formation. Mielcke transferred the text by Ruhig into his prepared grammar without any changes, and Ostermeyr probably took only a few selected examples from Ruhig and selected a lot of new material. Non-deverbatives are classified in all grammars under the parts of speech of underlying words (into derivatives of nouns, adjectives, numerals, pronouns, prepositions and onomatopoeic interjections), and the categories of formation are not distinguished. The lists on noun derivatives present verbs with suffixes -yti (-ija), -inti, -oti (-oja), -uoti and –avoti, and for adjectives - almost exclusively-inti. There are few underlying verbs of other parts of speech; interpretation of some cases is problematic.