Eufemizmai tarmėse bei tautosakoje: problemos ir perspektyvos

LTŠiame straipsnyje kalbama apie eufemizmus – švelnesnius šiurkščių ar nešvankių žodžių pakaitalus, vartojamus lietuvių tarmėse bei tautosakos tekstuose: pasakose, sakmėse, užkalbėjimuose, formuliniuose keiksmuose. Pateikiama bendroji šio leksikos sluoksnio apžvalga: aptariamos pagrindinės eufemizmų leksinės-semantinės grupės, pateikiama statistinių duomenų, kalbama ir apie būdingesnius eufemizacijos būdus, ypač darybinius bei fonetinius šio įdomaus reiškinio aspektus. Darbe remiamasi gausia medžiaga – apie 1800 leksikos vienetų. Eufemistinių substitutų gausa ypač išsiskiria vadinamoji mitologinė leksika: vien tik velnio pavadinimų užfiksuota daugiau kaip 400. Kitos stambesnės leksinės-semantinės grupės – eufemistiniai gyvūnų, nemalonių fiziologinių procesų, kai kurių žmogaus kūno dalių pavadinimai. Periferinėms grupėms priklauso ligų pavadinimai, tam tikros etiketo formulės, nusakančios aprangos, išvaizdos ar elgesio trūkumus. Remiantis žinomu anglų etnologu J. G. Frazeriu, eufemizmai skiriami į komplimentinius ir enigmatinius. Komplimentiniais norima įsiteikti pavojingai būtybei, pvz.: varlytė, gyvatė, bildukas velnias, stirniukas, blusa. Enigmatiniai eufemizmai imami iš artimiausios leksinės aplinkos ir orientuoja klausytoją į būdingesnes objekto savybes, pvz.: skeltanagis, raišis, pajuodėlis, velnias. Pagal tai, kuris kalbos lygmuo nulėmė jų atsiradimą, eufemizmai dar skiriami į leksinius, fonetinius ir darybinius. Eufemistinė substitucija – daugelio frazeologizmų kitimo priemonė: ypač dažnai ji pasitaiko formuliniuose keiksmuose, pvz.: Suk tave batai (plg. bala)!. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Eufemizmai; Tarmė; Tautosaka.

ENThis article touches upon euphemisms, which are milder substitutes for impolite or vulgar words, used in Lithuanian dialects and folklore texts. The main lexical-semantic groups of euphemisms are discussed, with statistical data provided. In addition, the more characteristic aspects of euphemisms are dealt with, especially the aspects of formation and phonetics of this fascinating expression of language. This work is based on abundant material of about 1800 lexical units. The large number of euphemisms are distinguished by the so-called mythological lexicon: the names for the devil alone total more than 400. Other larger lexical-semantic groups are euphemisms for animals, unpleasant physiological processes, and the names of some parts of the human body. Periphery groups include names of diseases, and certain etiquette formulas, denoting faults in clothing, appearance or behavior. With reference to well-known English ethnologist J.G. Frazer, euphemisms are divided into compliment and enigmatic euphemisms. One uses compliment euphemisms for dangerous beings when one wants another to like them, for example varlytė (little frog) or gyvatė (little snake). Enigmatic euphemisms are taken from the most familiar lexical environment and orient the listener towards more characteristic traits of an object. According to what language register determined their origin, euphemisms are further divided into lexical, phonetical and formation groups. A euphemistic substitution is a tool for replacing many phraseological units: it occurs especially often in formula curses.