Tautiniai santykiai Lietuvoje 1988-1992 metais

LTPagrindinis veiksnys, nuo 1988 m. vasaros kėlęs grėsmę taikiam tautų sugyvenimui, buvo kurstytojiška komunistinių struktūrų, prosovietinių organizacijų veikla. Rusų, lenkų, baltarusių dauguma nebuvo priešiška lietuvių tautiniam sąjūdžiui, Nepriklausomybės siekiui, tačiau kai kurie asmenys tapo prokomunistinių organizacijų įkaitai. Komunistinės nomenklatūros veikėjai lenkų tautinius interesus sugebėjo susieti su teritorinės nacionalinės autonomijos reikalavimu. Žydai pritarė lietuvių tautiniams siekiams. Sąjūdžio etnocentrizmas buvo natūralus reiškinys, tačiau užprogramavo tarpnacionalinę įtampą. Tautinius santykius komplikavo kai kurios Sąjūdžio ir valstybinių institucijų klaidos - lietuvių kalbos paskelbimas valstybine nenustačius kitų kalbų statuso, vėliau iškeltas reikalavimas įmonėse, įstaigose ir organizacijose, kuriose vidinė raštvedyba buvo tvarkoma rusų kalba, per dvejus metus pereiti prie lietuvių; santykius su Lietuvos lenkais komplikavo emocinis istorinės praeities traktavimas, beatodairiškai peršama mintis, kad jie yra tik sulenkėję lietuviai; santykius su Lietuvos rusais komplikavo gana dažni jų įžeidinėjimai dėl istorinės praeities. Po rugpjūčio pučo žlugimo tautinių santykių raidą daugiausia lėmė prasidėjusios reformos, socialiniai ekonominiai pokyčiai, taip pat - dirbtinis įtampos visuomenėje didinimas, lietuvių ir žydų santykius - antisemitizmo apraiškos. Didžiajam Sąjūdžiui nunykus, "mažojo sąjūdžio" radikalai nesugebėjo suvokti, kad besiformuojanti pliuralistinė visuomenė pažengė toliau negu jų vienmatis žmonių skirstymas į "patriotus" ir "raudonuosius".Reikšminiai žodžiai: Tautinės mažumos; Tautiniai santykiai; Lietuvos Atgimimas; Sąjūdis.

ENSince 1988, the main factor constituting a thread to peaceful co-living of nations, has been inflammatory activities of communist structures, and post-soviet organisations. The most of Russians, Polacks, and Byelorussians were not opponent to national movement of Lithuanians and the aim for the Independence, but some persons became pledges of post-communist organisations. Actors of communist nomenclature succeeded to relate national interests of Polacks with the request of national territorial autonomy. Jews endorsed national aims of Lithuanians. Ethnocentrism of Sajūdis was natural phenomenon, but it programmed the international strain. National relations were complicated by some mistakes of Sajūdis and governmental institutions: acknowledging Lithuanian language as a state one without setting statuses of other languages and further request, addressed to companies that performed communication in Russian, to transfer to Lithuanian in two years; the relationship with Lithuanian Polacks were complicated due to emotional treatment of historical past, the distribution of the idea that they are only Polished Lithuanians; relations with Lithuanian Russians were complicated due to often harassment in regards to historical past. After the collapse of August putsch, the development of national relations was mostly influence by new reforms, social economic changes, and artificial increase of public strain and the manifestations of anti-Semitism (in Lithuanian-Jews relations). When the major Sajūdis slowed down, radical of the “minor Sajūdis” were not able to understand that society moved far away then limited grouping of people in to “patriots” and “communists”.