Suklastota istorija : sovietų totalitarizmas ir partizanų karo prisiminimas

LTPaprastai manoma, kad partizanų karo Lietuvoje 1944-1953 m. istoriografija labai išsami. Tačiau tai nereiškia, kad partizaninis karas yra integrinė šiuolaikinės Lietuvos istorinės kultūros dalis. Nuomonių ir interpretacijų įvairovė rodo esant ne tradicinį karo suvokimą, o kažką, kas, autoriaus nuomone, yra pseudoistorija. Dar daugiau. Partizanų karo suvokimo paradoksas yra sovietų totalitarinio režimo eksperimentų padarinys. Siekdamas visiškai užvaldyti okupuotos Lietuvos visuomenę ne tik fizine, bet ir socialine prasme, paversti ją vienalyte valdoma mase, režimas yra sužalojęs žmonių sąmonę, sugriovęs įprastą gyvenimo eigą ir kartu sutrikdęs normalios istorijos kultūros formavimąsi. Istorijos kultūra yra tai, kas leidžia atsirasti tam tikram sutartiniam visuotiniam įvykių interpretavimui, visuomenės istorinio tapatumo pagrindui. Bet sovietų režimo valdomų žmonių gyvenimą lėmė ir pažiūras formavo ne istorija, o pseudoistorija, kuri ne tik nulėmė specifinį požiūrį į atskirus istorijos įvykius (tarp jų ir į partizanų karą), bet ir įprasmino paties režimo sukeltą traumą - represijas. Nors buvo fiktyvus, sovietinis pasakojimas suteikė prasmę skaudiems žmonių išgyvenimams. Tai buvo padaryta visų pirma interpretuojant partizanų karą. Jis, nors iš tikrųjų buvo pasipriešinimas išorės priešui - užkariautojui, paverstas vidaus kova. Atkūrus nepriklausomybę, pseudoistorija žlugo kartu su režimu, tačiau tai savaime nenulėmė tikrosios istorijos kultūros atgijimo. Lietuvos istorinėje kultūroje liko totalitarizmo išgraužta "juodoji skylė".Reikšminiai žodžiai: Partizaninis karas; Sovietizacija; Istorinė atmintis.

ENIt is usually thought that the historiography of the guerilla warfare in Lithuania in 1944-1953 is really comprehensive However, that does not mean that the warfare is an integral part of the modern history culture of Lithuania. The diversity of opinions and interrelations shows not the traditional perception of war but something that, in the author’s opinion, could be called pseudo-history. Moreover, the paradox of perception of the guerilla warfare is the result of the experiments of the Soviet totalitarian regime. For the purpose of entire subjugation of the society of the occupied Lithuania both in physical and social sense and turning it into a unified controlled mass, the regime damaged the consciousness of people, destroyed the usual course of life and, on the other hand, hindered the formation of the normal history culture, which is what brings into existence a certain common agreed interpretation of events and the ground for historical identity of the society. However, the life of the people, let by the Soviet regime and their worldview was formed not by history, but rather pseudo-history, which both resulted in a specific view of individual historical events (including the guerilla warfare) and gave sense to the trauma, made by the regime itself, i. e. the repressions. Although the Soviet narration was a fiction, it gave sense to painful experience of people, which was done by interpreting the guerilla warfare. The warfare, which actually was a resistance to the external conqueror enemy, was turned into an internal fight. Upon reinstatement of the independence, the pseudo-history collapsed together with the regime However, that did not result in restoration of the real historical culture, in which the “black hole”, made by the totalitarianism remained.