Kernavės miestas XIII-XIV amžiuje

• Musninkai. Kernavė. Čiobiškis / sudarytojai: Stanislovas Buchaveckas, Jadvyga Barbaravičienė, Povilas Krikščiūnas. Vilnius: Versmė, 2005. P. 63-124. (Lietuvos valsčiai ; kn. 13)
• Vėliau paskelbta knygoje: Lietuvos lokaliniai tyrimai. D. 1 (2000-2002) / redaktorė Gabija Juščiūtė. Vilnius: Versmė, 2011. P. 248-309. (Lietuvos valsčiai; kn. 21)

LTStraipsnio tikslas – remiantis XIII-XIV a. Kernavės archeologine medžiaga atsekti kai kuriuos kasdienio gyvenimo šiame ankstyvajame Rytų Lietuvos mieste bruožus, aptarti viduramžių kernaviškių gyvenimo sąlygas, mitybos bruožus, žmones supusius daiktus ir kernaviškių verslus, taip pat apžvelgti XIII-XIV a. Kernavę mininčius rašytinius šaltinius. XIII-XIV a. Kernavė buvo vienas svarbiausių Lietuvos administracinių, politinių, gynybinių ir ekonominių centrų, kurio gyventojų pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo amatai, prekyba ir veikiausiai karyba. Didelė amatininkų produkcijos dalis buvo masinio pobūdžio, bet buvo atliekami ir individualūs užsakymai. Intensyviausiai prekiauta su Senosios Rusios žemių pirkliais. Kernavės miestas daugeliu atžvilgių buvo artimas rytų slavų miestams, tačiau Kernavės-Kriveikiškių kapinyno antropologinių tyrimų rezultatai nepatvirtina prielaidos, kad žymesnę viduramžių kernaviškių dalį sudarė ateiviai iš slavų žemių. Kernavėje taip pat galėjo gyventi tam tikras skaičius jotvingių. Kernavėje išskirtinos trys pagrindinės funkcinės zonos: administracinė-gynybinė (piliakalniai, išskyrus Pilies kalną), gyvenamoji-gynybinė (Pilies kalnas) bei gyvenamoji (miestas Pajautos slėnyje ir miesto dalis į šiaurę nuo Lizdeikos kalno). Aukuro kalno piliakalnyje buvo pagrindinė pilis ir valdovo rezidencija, kurioje buvo sukaupta didelė prabangą liudijančių daiktų dalis. XIV a. Kernavė buvo du kartus sudeginta kryžiuočių žygių metu (1365 ir 1390 m.). 1390 m. kryžiuočių antpuolis ir gaisras sustabdė Kernavės, kaip vieno svarbiausių viduramžių Lietuvos centrų, plėtrą.Reikšminiai žodžiai: Kernavė; Politinis centras; Vokiečių Ordinas (Teutonic Order; Kryžiuočių ordinas); Vilnius; Rašytiniai šaltiniai; Archeologiniai tyrinėjimai; Mezolitas; Aukuras; Piliakalniai; Gynybinė siena; Priešpilis.

ENThe purpose of the paper is, based on the 13th-14th-cc. archaeological material from Kernavė, to trace back some features of everyday life in this early town of Eastern Lithuania, to discuss the living conditions, nutrition habits, items and crafts of its medieval residents, as well as to survey written sources that mention 13th-14th-cc. Kernavė. 13th-14th-cc. Kernavė was one of the most important administrative, political, defence and economic centres of Lithuania where the main source of subsistence was crafts, trade and most probably soldiership. A great part of the craftsmen's items were mass-produced, but customised orders existed as well. Trade with merchants from the lands of Old Russia was the most intense. In many respects the Town of Kernavė was close to towns of the Eastern Slavs. However, the results of anthropological studies of the Kernavė-Kriveikiškės necropolis do not confirm the assumption that the greater part of the town’s residents were immigrants from Slavic lands. Kernavė could have also had a certain number of the Yotvingians. Kernavė has three main functional zones: administrative-defensive (the castle hills, except the Castle Hill), residential-defensive (the Castle Hill) and residential (the town in the Pajauta valley and the part of the town north of the Lizdeika Hill). The main castle and the ruler’s residence stood on the Altar Hill and features collections of items evidencing great wealth. In the 14th c., Kernavė was destroyed by the fire twice (1365 and 1390) during the crusades of the Order of the Cross. The Order’s attack and the fire in 1390 stopped the development of Kernavė as one of Lithuania's most important medieval centres.