XIX a. Užnemunės kryžiai : tarp tradicijos ir valdžios diktato

• 19th c. Crosses of the trans-Nemunas Region: Between Tradition and the Dictate of Authorities
• Crosses of the Užnemunė region of the 19th century: between the tradition and government's dictate

LTUžnemunės regiono kryždirbystė XX a. I pusės bei vidurio tyrinėtojų nepagrįstai ignoruota. Išlikę bažnytiniai dokumentai rodo, kad ši tradicija egzistavo jau XVIII amžiuje ir neabejotinai turi gilesnes šaknis, todėl XX a. I pusėje suformuluotas teiginys, kad tai vienintelė Lietuvos vieta, kur kryžiai nei praeities, nei ateities neturi yra nepagrįstas. 1867 m. įsakas dėl kryžių, koplytėlių, skulptūrų ir kitų religinių ženklų statymo, kryžiaus kelių ir procesijų uždraudimo brutaliai įsikiša, suvaržo ir kontroliuoja iki tol natūralią ir spontanišką šios tradicijos raidą. Galiojusios nuobaudos už taisyklių nesilaikymą buvo mažesnės nei kitose gubernijose, tačiau Užnemunėje kryžių statymas, taisymas, atnaujinimas valdžios atstovų buvo prižiūrimi ir kontroliuojami daug griežčiau. Buvo leidžiama statyti tik paprastos konstrukcijos, be jokių papuošimų ir užrašų medinius kryžius. Užfiksuoti prasižengimai ir paskirtos baudos rodo tam tikrą socialinio nepaklusnumo formą ir pasipriešinimą civilinei valdžiai, jos kontrolei. XIX a. žymi kokybinį lūžį kryždirbystės tradicijoje: kryžiaus – religinio ženklo simbolika transformuojasi į kryžių – politinį simbolį. Kryždirbystės siejimą su istoriniais ir politiniais įvykiais įtakojo 1863 m. sukilimas, caro valdžios draudimai ir mėginimai kontroliuoti, silpninti ir naikinti šią katalikiškuose Rusijos imperijos kraštuose gyvavusią tradiciją. Negalime teigti, kad Rusijos požiūris į kryžius išskyrė lietuvius iš kitų tautų, kurios XIX a. buvo carinės Rusijos sudėtyje. Įvairūs apribojimai ir taisyklės buvo sudarytos visiems vienodos. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Užnemunė; Kryždirbystė; Kryžiai; Kryžiai-karavykai; Koplytėlės; Pastatymo intencijos; Procesijos; Tradicijos; Caro valdžios nutarimai po 1863 m. sukilimo.

ENThe cross crafting of the trans-Nemunas region was unjustly ignored by researchers of the first half of the 20th c. and the mid-20th c. The surviving church documents show that this tradition existed already in the 18th c. and undoubtedly has deeper roots. The statement of the first half of the 20th c. that this is Lithuania's sole area where the crosses have neither the past nor the future is ungrounded. The 1867 decree imposing a ban on installation of crosses, shrines, sculptures and other religious signs and on the ways of the cross and processions was a brutal interference with and restriction on the natural and spontaneous development of this tradition. The penalties in force here for breaching the rules were lower than those in other governorates, but construction, repair and renovation of crosses in the trans-Nemunas region were under much stricter supervision and control of authorities. Only installation of plain crosses without decorations and inscriptions was allowed. The recorded breaches and imposed fines show a certain form of social unruliness and resistance to civilian authorities and their control. The 19th c. marked the qualitative turning-point in the tradition of cross crafting: the cross as a religious symbol was transformed into the cross as a political symbol. The relation between cross crafting and historical and political developments was influenced by the 1863 uprising, bans of the Tsarist authorities and their attempts to weaken and destroy this tradition that existed in the Catholic lands of the Russian Empire.

• Menotyra / Arts
• Istorija / History