Rašytojo kūryba - kritikos akiratyje

LTStraipsnyje aptariama vieno iškiliausių lietuvių prozininko Juozo Apučio kūrybos recepcija, daugiau nei per keturis dešimtmečius besiformavusi literatūros moksle ir kritikoje. Sovietmečiu rašytojo situacija buvo gana dviprasmiška: rašytojas nepriklausė tuometinės valdžios numylėtinių ratui, patyrė ne vieną diskriminacinį išbandymą, nors anksti susilaukė plataus skaitytojų pripažinimo ir itin palankių profesionaliosios kritikos vertinimų. Straipsnyje apžvelgus A. Zalatoriaus, J. Sprindytės, E. Bukelienės, V. Kelertienės, R. Šilbajorio, M. Martinaičio, V. Martinkaus, V. Juknaitės ir kt. Įnašą į J. Apučio kūrybos analizę, interpretacijas ir vertinimus, daroma išvada, kad profesionalioji literatūros kritika -- priešingai kuluariniams valdžios vertinimams -- rašytojo atžvilgiu visada buvo ne oponentė, bet supratinga ir geranoriška partnerė, padėjusi skaitytojui kuo adekvačiau suvokti kartais ezopine kalba išreikštas rašytojo aspiracijas, pajusti meninės individualybės savitumą.Reikšminiai žodžiai: Lietuvių proza; Juozas Aputis; Kritika; Recepcija; Interpretacija; Lithuanian prose; Juozas Aputis; Criticism; Reception; Interpretation.

ENThe article analyses and evaluates Juozas Aputis' -- one of the outstanding Lithuanian prose writers, -- creative reception which has been formed during four decades in the literary science and criticism. The writer's situation in soviet times was rather ambiguous: the writer wasn't loved by the authorities of that time and more than once experienced discrimination. However, he was early acknowledged by the readers and favourably evaluated by the profesional critics. The author of the article after reviewing the contribution to the analysis of Aputis' writings of A. Zalatorius, J. Sprindytė, E. Bukelienė, V. Kelertienė, R. Šilbajoris, M. Martinaitis, V. Martinkus, V. Juknaitė and others comes to the conclusion that professional literary critique with respect to the writer was not an opponent but an understanding and benevolent partner. [From the publication]The article discusses the review of creations of one of the most famous Lithuanian prosaists Juozas Aputis that formed in literary science and critics for more than four decades. In soviet times, writer’s situation was rather complicated: he did not belong to the circle of government-favourite writers, experienced few discriminatory challenges, notwithstanding relatively early acknowledgement by readers and positive feedback of professional critics. After the analysis of the evaluations, interpretations, and assessments of A. Zalatorius, J. Sprindytė, E. Bukelienė, V. Kelertienė, R. Šilbajoris, M. Martinaitis, V. Martinkus, V. Juknaitė, and others, the author of the article concludes that professional literary critics, in contrary to the informal evaluations of then government, always were reasonable and good-natured partners, rather than opponents, that helped readers to understand aspirations of the writer sometimes expresses in “ezop” language, and feel the uniqueness of artistic individuality.