Biografija kaip civilizacijos kontrolinis principas : LDK politikos atvejis

LTStraipsnyje nagrinėjama biografija kaip civilizacijos kontrolinis principas. Biografija traktuojama dvejopai: 1) kaip tam tikros subcivilizacijos gyvavimo tarpsnio įsirašymas į civilizacinę aplinką ir 2) kaip iškilaus veikėjo, lėmusio (sub)civilizacijos pokyčius, gyvenimo įrašymas į istorinę visuomenės atmintį. Teigiama, kad abu – didžiojo ir mažojo – įrašymo atvejai sudaro sąveiką, kurios metu formuojasi mūsų kaip istorinės visuomenės dalių tapatumas. Nagrinėjami du Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorijos tarpsniai pereinamaisiais laikotarpiais: formuojantis krikščioniškajai visuomenei ir integruojantis piliečių bendrijai ypatingoje bažnytinės unijos subcivilizacijoje. Iškeliama Vytauto Didžiojo kaip LDK biografo, įrašiusio Lietuvos visuomenę į Vakarų civilizacijos metraštį (krikščionybės skleidimas) ir suteikusio jai ypatingos Vakarų subcivilizacijos rangą (bažnytinės unijos idėja), figūra. Remiantis LDK atveju kritikuojama Toynbee’o civilizacijos teorija kaip pernelyg apriorinė ir abstrakti. Iškeliamos tezės: 1) civilizacija iškyla tik kaip priešiška kitoms kultūroms kūrybinė visuma; 2) pagonybė (plačiąja prasme – civilizacija, siaurąja – religija) Europos centre išsilaikė kaip politinis kompromisas, ypatingas valstybinės tvarkos, žinomos pax lithuanica vardu, receptas; 3) civilizacijų plėtros veiksnys – jų sąveika, kuri savo ruožtu trina skirtis tarp jų, drauge – atskiros civilizacijos požymius. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Nurodyti tekste; Nurodyti tekste.

ENIn the paper, biography is treated in two ways: 1) as the accomodation of a certain period of a sub-civilization to the environment of civilization and 2) as the inscription of a prominent actor who has determined the changes of a (sub-)civilization into the historical memory of society. According to the author, both the first and the second cases interconnect and thus form the identity of us as parts of a historical society. There are analysed two historical periods of the Grand Duchy of Lithuania (GDL) in transition: during the formation of Christian society and the integration of citizens’ community into a special sub-civilization of the church union. The author highlights the figure of Vytautas the Great as the GDL biographer who inscribed Lithuanian society into the chronicle of Western civilization (spread of Christianity) and provided to it a special grade of Western civilization (the idea of the church union). Referring to the GDL case, the author criticizes Toynbee’s theory of civilization as too aprioric and abstract. Three theses are developed: 1) a civilization emerges only as a creative whole hostile to other cultures; 2) paganism (in the broad sense as civilization and in the narrow sense as religion) in the centre of Europe had persisted as a political compromise, a special formula of political peace known as pax lithuanica; 3) the factor of the development of civilizations is their interconnection which erases differences among them and thus the distinctive features of a separate civilization. [From the publication]