Nacionalinė tapatybė ir muziejus : Lietuvos meno reprezentacija nepriklausomoje valstybėje

LTNacionalinės dailės klausimai moderniose visuomenėse analizuojami kartu su šią dailę reprezentuojančiomis valstybės institucijomis - muziejais, kurie yra pagrindinės kiekvienos šalies meno tapatumą moderniojo meno atžvilgiu legitimuojančios vietos. Tokios institucijos poreikio klausimas nuolatos buvo keliamas ir pastarojo dešimtmečio Lietuvos kultūros politikos diskusijose. Tačiau modernios dailės reprezentacija sugestijuoja tam tikrą paradoksą. Viena vertus, nacionalinės tapatybės klausimai paprastai siejami su pastoviomis, aiškiai įvardijamomis vertybėmis, išryškinančiomis tradicijų, tautos išlikimo, tęstinumo įvaizdžius. Kita vertus, šiuolaikinis menas iš principo labiau reflektuoja kaitos, neapibrėžtumo, nuolatinio tapatybės kvestionavimo kategorijas ir nusistovėjusių įvaizdžių dekonstravimo strategijas. Kyla klausimas, kaip su vietiniu "semininkonformizmu" muziejuje sugyvens naujos dailininkų kartos kūryba? Vis dėlto Lietuvos "įsivaizduojamas muziejus" prarado modernistines "sienas" jau tada, kai reprezentatyviose etapinėse parodose, leidybinėje politikoje buvo pradėtos propaguoti šiuolaikiškos, ligi tol nepripažintos, netikėtos naujo meno priemonės, o institucinės kovos lauke imtos kvestionuoti sovietmečiu priimtos "lietuviškojo dailės branduolio" paradigmos. Ilga laiką nesant Nacionalinės galerijos, naujos dailės institucijos - Šiuolaikinio meno centras, Soroso šiuolaikinio meno centras - ilgainiui ambicingiausiais savo projektais siekė vykdyti nacionalinės dailės virtualaus kolekcionavimo funkciją ir taip savotiškai sukurti įsivaizduojamą muziejų.Reikšminiai žodžiai: Nacionalinė tapatybė; Nacionalinė dailė; šiuolaikinis menas; Sovietmečio meninis palikimas; National identity; National gallery; New museology; Museum functions; Lithuanian contemporary art; Contemporary Art Center; Soros Contemporary Art Center.

ENThe article discusses some Lithuanian institutional narratives of a new National Gallery - the institution which would accumulate, present and research Lithuanian art of the 20"' century as well as provide assessments of the Soviet art legacy. Although such an institution has not yet opened its premises in Vilnius, the possibilities of its existence and profile have been discussed in various ways. In lieu of the National Gallery, the main institutions established in the early nineties, such as Contemporary Art Center or Soros Contemporary Art Center, had undertaken to present a broad panorama of local art during the second half of the 20th century. Their organized exhibitions, conferences or seminars as well as some public statements theoretically reflected discourses of a new museum. Such a hypothetical museum is often associated with a flagship architectural sign which evokes desires of a global tourists' class. Because of its offering of a new "totalizing" experience, the new museum has an important role in the debate on neo-liberal culture-led regeneration. In Vilnius' culture- led regeneration campaigns, a vision of a new museum is playing a role of urban catalyst, which could replace the old and "boring" museum. The latter tends to be associated with unique collections and permanent exhibitions while the new museum is more readily represented by dazzling spaces, or "containers," full of the travelling blockbusters' glamour. [From the publication]

• Nacionalinis tapatumas ir nacionalinių muziejų situacija. Muziejų politikos problemos / Nastazija Keršytė. Liaudies kultūra. 2012, Nr. 5, p. 20-29.
• Tautos muziejus : vizijos ir tikrovė / Giedrė Jankevičiūtė. Menotyra. 2001, Nr.4 (25), p. 29-34.