Vytautas Ambrazas. Lietuvių kalbos istorinė sintaksė : recenzija

LTStraipsnyje recenzuojama Vytautas Ambrazo monografija "Lietuvių kalbos istorinė sintaksė" (2006). V. Ambrazo knygos yra pirmas tokio pobūdžio darbas, kurio tikslas - sistemiškai aprašyti bei istoriškai išaiškinti visas lietuvių kalbai būdingas sintaksines struktūras. Autorius, kiekvienam aptariamam faktui pateikia gausių pavyzdžių, - tiek iš senosios literatūros, tiek iš tarminių šaltinių. Senosios lietuvių (daugiausia verstinės) raštijos pavyzdžiai visada pamatuotai gretinami su jų šaltiniais. Toks gretinimas leidžia nustatyti vienos ar kitos sintaksinės struktūros autentiškumą ir ją atskirti nuo kitoms kalboms būdingų raiškos priemonių. Panašiai operuojama ir kitų kalbų duomenimis. Greta lietuvių kalbos pavyzdžių autorius tolydžiai duoda ne tik latvių bei prūsų, bet ir kitų indoeuropiečių kalbų paralelių. Autorius kreipia didelį dėmesį į sintaksinės tipologijos metodus. Nors autoriaus tikslas iš esmės sintaksinio, ne morfosintaksinio pobūdžio, jis nemažai dėmesio skiria ir pačioms formoms, jeigu tik jos vaidina vaidmenį sintaksinių struktūrų raidoje. Autoriaus pozicija niekada nekyla iš kategoriškai suformuluotų principų, bet paprastai plaukia iš pačių kalbos duomenų. Knyga laikosi gana tradicinių sintaksės aprašymo metodų ir nepasiduoda jokioms lingvistinėms madoms: joje nevaidina jokio vaidmens nei daugelyje dabartinių sintaksės darbų aklai vartojami generatyviniai modeliai, nei jiems būdinga formalizacija. Recenzuojamoji knyga susideda iš dvylikos įvairios apimties skyrių. Knygos pradžioje plačiai aptariami istorinės sintaksės principai, kuriais remiamasi kituose skyriuose.Reikšminiai žodžiai: Istorinė sintaksė; Sintaksinis modelis; Sintaksinė struktūra; žodžių tvarka; Sakinys; Konstrukcija; Historic syntax; Syntactic model; Syntactic structure; word order; Sentence; Construction.

ENThe article reviews the monograph “Historical syntax of the Lithuanian anguage” (2006) by Vytautas Ambrazas. The books by V. Ambrazas are the first works of such type that aim to systematically describe and historically explain all syntactic structures characteristic to Lithuanian language. The author delivers numerous examples from both, ancient literature and dialectal sources, to each fact discussed. Examples of old Lithuanian (mostly translated) writings are always reasonably compared to their sources. Such comparison enables identifying the authenticity of one or another syntactic structure and distinguishing it from expression means of the other languages. Data of other languages are operated similarly. In addition to the examples from Lithuanian language, the author provides continuous parallels with Latvian, Prussian, and other Indo-European languages. The author pays attention to syntactic typology methods. Although the objective of the author is more syntactic than morphosyntactic issues, he pays a lot of attention on forms themselves, if they play a role in the development of syntactic structures. Author's position never originates from emphatically formulated principles, but it does from speech data themselves. The book follows fairly conventional syntax description methods and is free from any linguistic fashions: neither generative models widely used in many contemporary syntax works, nor formalisation characteristic to them are use in the book. The book reviewed consists of twelve chapters of all sizes. In the beginning, the book explicitly discusses principles of historical syntax used in other chapters.