Lietuvių kalbos argumentų raiškos alternacijos ir aplikacinės gramatikos priemonės joms aiškinti

LTStraipsnis skirtas apžvelgti žymesniems lietuvių kalbos argumentų raiškos alternacijos atvejams bei kai kurioms dėl šio reiškinio interpretavimo kylančioms problemoms: pirmiausia siekiama apibrėžti reiškinio turinį, išskirti ir aptarti ryškesnius argumentų raiškos alternacijos tipus; lietuvių tyrinėjimų ir užsienio teorinių koncepcijų pagrindu, pasitelkus aplikacinės gramatikos priemones, supažindinti su dar viena aiternuojančių konstrukcijų raiškos mechanizmo aprašymo ir aiškinimo galimybe bei rasti tiriamojo reiškinio vietą kalbos sistemoje. Konstatuotini požymiai, kuriuos visus (ne vieną ir ne kai kuriuos) atitikę tos pačios veiksmažodinės leksemos leidžiamų skirtingų diatezių atvejai vadintini argumentų raiškos, arba diatezės, alternacijomis: 1) privaloma identiška sakinių leksinė sudėtis; 2) būtini alternacinių konstrukcijų predikato struktūros pokyčiai; 3) raiškos pokyčiai būtinai turi liesti bent vieną iš predikato argumentų realizuojamų gramatinių funkcijų - subjektą ir / ar tiesioginį objektą (netiesioginio objekto gramatinė funkcija šiame reiškinyje jokio lemiamo vaidmens neatlieka); 4) alternuojančių sakinių,santykis (tam tikru abstrakcijos lygmeniu) galimas suvokti kaip para / perifrastinis, o loginio teisingumo atžvilgiu net ekvivalentus. Bandant aprėpti ir bendriausiais bruožais nusakyti, kas vyksta alternacinėse konstrukcijose, pirmasis į akis krintantis požymis - predikato palydovų (argumentų ir aplinkybinių termų) persikeitimas, persiskirstymas, pozicijų / padėties pakeitimas. Tad tiriamajam reiškiniui siūlomas lietuviškas pavadinimas - argumentų raiškos perkaita.Reikšminiai žodžiai: Alternacijos sąvoka; Argumentų raiškos sritis; Lietuvių kalbos sistema; The notion of alternation; The domain of argument realisation; Lithuanian language system.

ENThis article deals with the notion of alternation in the domain of argument realisation or diathesis. A working definition is offered, and a survey is given of the most characteristic instances of this phenomenon in Lithuanian. A number of important approaches to this subject, including those offered in the tradition of Lithuanian grammar, are discussed. Finally, a new approach to Lithuanian alternations and their position in the Lithuanian language system is proposed within the framework of Applicative Grammar. [From the publication]