Kaributo maištas

LTNuo Kaributo Algirdaičio išpuolio prieš Vytautą prasidėjo toli siekiantys, nors ir neplanuoti, pokyčiai Lietuvoje. Dėl jo ne tik visiškai nugalėjo Kęstutaičio politinė programa, bet ir pasitaikė proga suardyti rūpestingai Jogailos rengtą politinį planą, pagal kurį po 1392 m. santykiai Lietuvos viduje turėjo būti normalizuoti taip, kad būtų naudinga karaliui. Kaributas, sukėlęs maištą, pradėjo nevaldomą pokyčių griūtį Lietuvos politinėje arenoje. Norint išaiškinti Kaributo maišto esmę, reikia atsakyti į klausimą, kodėl kunigaikštis ėmėsi ginklo? Nekyla jokių abejonių, kad Jogaila, Astravoje susitaikydamas su Vytautu, padarė klaidą, o po 1392 m. pateko į itin keblią padėtį. Monarchas ir jo naujas vietininkas Lietuvoje iš esmės nesutarė dėl dviejų klausimų: realios valdžios Lietuvoje ribų ir valstybės vidaus struktūros. Skirtingos nuomonės dėl Lietuvos santykių su Lenkija jiems nerūpėjo. Taip pat nėra jokio pagrindo bandyti teigti, kad Vytautas galėjo prieštarauti Lenkijos ir Lietuvos sąjungai. Tikriausiai ją vertino kitaip negu Jogaila, dėl jos tapęs Lenkijos karaliumi, bet tai nereiškia, kad Kęstutaitis neįžvelgė paprasčiausios naudos, kurią abiejų valstybių sujungimas teikė Lietuvai. Vytautas, tapęs vieningos Lietuvos valdovu, nevykdė politikos, atitinkančios Jogailos lūkesčius. Lietuvos sritinių kunigaikščių šalinimas buvo savarankiškas Vytauto planas ir jis jį įgyvendino pats. Turimi šaltiniai vienprasmiai patvirtinta, kad Vytautas meistriškai padarė viską, kad išprovokuotų aktyvius savo priešininkų veiksmus, o nuo savęs nusimestų kaltinimą pradėjus brolžudiškas kovas.Reikšminiai žodžiai: Kaributas; Vytautas; Kęstutaitis; Jogaila; Skirgaila; ŠvitrigailaAlgirdaičiai; Astravo sutartis; Maištas; Vietininkas; Lenkijos karalius; Sritiniai kunigaikščiai; Kijevo kunigaikštystė; The Kaributas rebellon; The king; Centralising Lithuania.

ENThe uprising against Vytautas the Great by Dymitr Korybut, the son of Algirdas, commenced the far-reaching, although unplanned, changes in Lithuania. The attack resulted in both the utter victory of Vytautas’s political programme and the emergence of the opportunity to disrupt the political plan, carefully elaborated by Jogaila, according to which the relations inside Lithuania in 1392 had to be set in the way, desired by the king. Korybut’s uprising commenced rampant negative changes on the political arena of Lithuania. In order to establish the essence of Korybut’s uprising, one should understand why the duke recurred to arms. There is no doubt that Jogaila made a mistake when reconciling with Vytautas in Astrava, and in 1392 Jogaila found himself in an especially complicated situation. The monarch and his new vassal in Lithuania in essence failed to reach an agreement regarding two issues: the limits of the real power in Lithuania and the internal structure of the state. They were not concerned with different opinions on the relationships between Poland and Lithuania. There is also no reason to state that Vytautas could have been against the union of Poland and Lithuania. Most probably he viewed the union in other ways than Jogaila, who became the king of Poland as the result of the union but that does not mean that Vytautas did not see the obvious benefits to Lithuania, which would have resulted from the union of both states. After becoming the ruler of the united Lithuania Vytautas did not execute any policies according to Jogaila’s expectations. The elimination of regional dukes of Lithuania was Vytautas’s own plan, executed by the duke himself. The available sources unanimously state that Vytautas made each and every effort in order to provoke active response from his adversaries and divert the accusations against himself by starting fratricidal wars.