Neopierwiastki litewskie na -s-

LTDaugelis lietuvių kalbos priesagų, ypač tos, kurios prasideda sonorantais (/, r, m, n, v), iš pažiūros turi variantų su -s-, pvz. šalia priesagos -la- (kreklas, mėšlas) skiriamas variantas -sla- (girslas, kaislas, krislas), šalia -ra- (skudras, sdpras, vairas) - variantas -sra- (gaisras, timsras) ir pan. Sinchroniniu požiūriu atmainos be -s-paprastai pridedamos prie šaknų, kurios baigiasi obstruentu, o atmainos su -s-pridedamos prie šaknų, kurios baigiasi priebalsiu, dvibalsiu arba dvigarsiu. Siame straipsnyje keliama mintis, jog tariamieji priesagų variantai su -s- (sla-, -slā-, -siu-, -slė-, -sra-, -srā-, -sma-, -smė-, -sna-, -snā-, -sni-, -snu-, -sniu-, -sva-, -svā-) kilę iš tam tikrų veiksmažodinių formų (bendračių su baigmeniu -sti, esamojo laiko formų su baigmeniu -sta, atematinių esamojo laiko formų su baigmeniu -sti, iteratyvų su baigmeniu -styti) resegmentacijos. Bendraties formą ėsti <*ėd-ti resegmentavus kaip ės-ti buvo sukurta antrinė šaknis ės-, kuria buvo paremti tokie dariniai, kaip ėslus, ėsnus ir pan. Jie aiškintini kaip ės-lus, ės-nus ir pan., o ne kaip *ėd-slus, *ėd-snus ir pan. Tokiu būdu šalia daugumos dantinį obstruentinį baigmenį t, d turinčių šaknų buvo sukurti variantai su -s-. Panašiai tokiu esamojo laiko formų su -sta, (temsta arba tiksliau *tîmstd) pagrindu resegmentacijos keliu (*tims-ta) buvo sukurtos tokios antrinės šaknys kaip t ims- (timsras). Tradiciškai literatūroje postuluojami sigmatiniai daugelio priesagų variantai (sla greta -la- ir pan.) tokiu būdu pasirodo esą nereikalingi. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Antrinės šaknys; Sigmatinis variantas; Asigmatinis variantas; žodžių daryba; Resegmentacija; Secondary root; Sigmatic variant; Asigmatic variant; word-formation; Resegmentation.

ENA peculiarity of Lithuanian word formation is that many suffixes, mainly those containing sonorants (l, r, m, n, v) have apparently developed sigmatic varieties, e. g. -sia- alongside -la-, -sra- alongside -ra- etc. Synchronically, the asigmatic variety is usually added to roots ending in an obstruent, whereas the sigmatic variety is preceded by a vowel or a diphthong. It is argued in this article that the apparent sigmatic varieties result from the resegmentation of certain verbal forms (infinitives in -sti, presents in -sta, athematic presents in -sti and iteratives in -stytį) in which -sarises from dissimilation before dental obstruents, e.g., the resegmentation of ėsti as ės-ti gave rise to a refashioned root ės- evident in éslùs (to be segmented ės-lus rather than ed-slùsj. In this way, refashioned roots in -s- have developed alongside most roots originally ending in dental obstruents. The sigmatic varieties ascribed in the literature to many suffixes can thus be dispensed with. [From the publication]