Tauragniškių šnektos eskizai

LTTauragniškių šnekta, esanti rytų aukštaičių uteniškių patarmės pietrytiniame pakraštyje, pasižymi garsų bei formų įvairavimu – reiškiniu, kuris apskritai būdingas pakraštinėms šnektoms. Šnektoje pasitaiko gretimos vilniškių patarmės ypatybių, ypač morfologijos. Iškeliami šie šnektai būdingi fonetikos, morfologijos ir leksikos bruožai (kai kuriuos jų autorius yra aptaręs atskirose publikacijose): 1. Nekirčiuotų trumpųjų balsių ilginimas, dažniausiai pasitaikantis naujuose žodžiuose, į šnektą patekusiuose iš kitų kalbų arba bendrinės kalbos (bk.), pvz., pre.kéut’ „prekiauti“. 2. Sustabarėjusiuose junginiuose išlaikyti kirčiuoti ilgieji balsiai e. ir a., pvz.: té.ve mú.su. (poteriai, kitais atvejais tariama tėvas; balsis ė platesnis nei bk.), pã.ne diẽve (kitais atvejais tariama põ.nas; balsis o. turi ryškų a. atspalvį). 3. Vardažodžių cirkumfleksinės metatonijos priklausomybė nuo pamatinio žodžio kirčiuotės, plg. pakálnė „kalno šlaitas“ (: kálnas 1) ir pakalnė „slėnis, vieta palei kalną ar kalnus“ (: kalnaĩ 3, vadinamoji kuopinė daugiskaita, vartojama kalbant apskritai apie kalnus, jų neskaičiuojant). 4. Aukščiausiojo laipsnio būdvardžių nederinamoji forma, vartojama siekiant sustiprinti, padidinti daikto ypatybės kiekį, pvz., didžiáusia (= labai didelis) bríedis uliója. 5. Dažnas laiko kilmininkas, pvz., kíekos vãlandų (= kelintą valandą) atvažiúosi? Nurodyta pluoštas kitokių nei bk. vardažodžio ir veiksmažodžio formų, kitaip kirčiuojamų ar savitą semantiką turinčių žodžių, vaizdingų pasakymų. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Rytų aukštaičiai uteniškiai; Balsių ilgumas; Priegaidė; Metatonija; Būdvardis; Frazeologiniai junginiai; Rytų aukštaičiai uteniškiai; Tauragnų šnekta; Tarmybė (fonetinė, akcentinė, leksinė, morfologinė).

ENThe patois of Tauragnai residents located in the south-eastern part of Utena dialect in Eastern Aukštaitija is characterised by variations of sounds and forms – a phenomenon generally typical for peripheral patois. The patois occasionally shows similarities to peculiarities of Vilnius dialect, especially in morphology. The paper identifies phonetic, morphological and lexical features typical of this patois (the author discusses some of them in separate publications): 1. Prolongation of unaccented short vowels usually encountered in new words coming to the patois from other languages or the standard language (SL), e.g. pre.kéut’ “prekiauti”. 2. In set phrases accented long vowels e. and a. are maintained, e.g. té.ve mú.su. (prayers, otherwise pronounced as tėvas; the vowel ė is broader than in the SL), pã.ne diẽve (otherwise pronounced as põ.nas; the vowel o. has a prominent similarity to a.). 3. Dependence of circumflex metatony of nominals on the accent of the key word, cf. pakálnė “kalno šlaitas” (: kálnas 1) and pakalnė “slėnis, vieta palei kalną ar kalnus” (: kalnaĩ 3, the so-called collective plural, used referring to mountains in general without counting them). 4. The invariable form of adjectives in the superlative degree used to enhance and increase the level of peculiarity of an object, e.g. didžiáusia (= very big) bríedis uliója. 5. Often genitive of time, e.g. kíekos vãlandų atvažiúosi? There is a number of nominal and verb forms given which are different than in the SL or differently accented or words and figurative phrases having peculiar semantics.