Dievoieškos formos nūdienos lietuvių poezijoje

• Forms of the quest for God in contemporary Lithuanian poetry
• Forms of God-searching in modern Lithuanian poetry

LTDievas ir tėvynė buvo didžiosios J. Aisčio kūrybos temos. Aisčio poetinei dievoieškai būdinga ne tikėjimo objekto, o paties tikėjimo vyksmo išgyvenimas, to vyksmo intensyvumo pojūtis. Toks dievoieškos modelis sietinas su M. de Unamuno „tragišku gyvenimo jausmu“ ir XX a. religinio egzistencializmo kontekstu, o taip pat atliepia lokalines ketvirtojo dešimtmečio neokatalikiškojo kultūrinio sąjūdžio bei neoromantinio dvasingumo būsenas. Aistis gal programiškiausiai reprezentavo žmogaus anapusybės ilgesį – lietuviškojo lyrizmo šerdį. Aisčio religinį kodą charakterizuoja jo požiūris į kūrybą kaip mistinę apeigą („Katarsis“), žanrinė giesmės trauka (rinkinys „Intymios giesmės“). Ir vidinis giesmiškumas, sutapęs su jo poetinės dikcijos prigimtiniu elegiškumu (tragiškų saulėlydžių motyvas). Elegiškai fiksuodamas savo viziją, poetas sykiu sugeba ironizuoti jos defamiliarizuojantį įliteratūrinimą, šitaip išvengdamas vienareikšmio monumentalumo ir patetikos. Aistis subtiliai ir netikėtai interpretuoja pažeistos komunikacijos temą, kur antrasis Aš – Tu komunikacijos narys yra Kristus („Antai tenai“). Šio autoriaus lyrikos žmogus, kaip ir visas XX amžius, buvo skaudus ir pažeidžiamas, tačiau jame glūdėjo dar nepažeistas sakramentalus pasitikėjimas būtimi. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Poezija, lietuvių; Dievas.

ENGod and fatherland were the key themes in J. Aistis works. Aistis’ poetic quest for God is distinguished not by the object of faith, but by the act of faith, the intensity of this act. Such model of quest for God is linked to M. de Unamun’s “tragic feeling of life” and the context of XX c. religious existentialism; it also resounds with local neo-catholic cultural movement of the 40s and condition of neo-romantic spirituality. Aistis was probably the most programmatic poet in representing human being’s longing for afterlife – the essence of Lithuanian lyricism. Aistis’ religious code is characterized by his attitude towards writing perceived as a mystical ritual (“Catharsis”), genre pull of a song (collection “Intimate songs”). His internal disposition towards singing, which coincided with intrinsically elegiac nature of his poetic diction (the theme of tragic sunsets). By recording his vision in elegiac manner, the poet simultaneously manages to make its de-familiarized embodiment in literature ironic, this way avoiding single-minded monumentalism and pathetic tone. Aistis interprets the theme of broken communication in a subtle and unexpected way, in his works Jesus is the second member of I – You communication (“Over there”). A man in lyric creations of this author, much as the entire XX century, was painful and vulnerable, but he concealed in himself yet unscathed sacramental trust in existence.