Polka su minorium : Telšių r. liaudies smuiko muzikos stilius = Polka in minor mode: fiddle music style of Telšiai district (West Lithuania)

LTŠiame straipsnyje siekiama atskleisti XX a. Telšių r. liaudies smuiko muzikos ir smuikavimo vietinio stiliaus ypatumus ir pokyčius. Tuo tikslu analizuoti ir lyginti daugelio Telšių r. liaudies smuikininkų, kurių atliekama muzika buvo įrašyta 1973–2005 m., individualūs smuikavimo stiliai bei solinio ir ansamblinio smuikavimo ypatumai. Atsižvelgta ir į gretimų rajonų smuiko muzikos tyrimų rezultatus. Siekiant taikyti ne tiek išorinės struktūrinės, kiek vidinės analizės metodą, labai trūko duomenų, kaip formavosi smuikininkų griežimo stilius, kaip jie suvokė savo atliekamą muziką, ką reiškia jų vartoti terminai, todėl teko ieškoti papildomos medžiagos. 2004 m. autorei pavyko išsiaiškinti, kad polka ar valsu su minorium (tokios polkos tik basetlės partija buvo įrašyta 1973 m.) telšiškiai vadina tokį kūrinį, kurio bent viena dalis griežiama be atmainos, t. y. nekeičiant harmoninės funkcijos. Telšių r. smuiko muzikos stilius pasižymi išskirtiniu meistriškumu, virtuoziškumu. Vyresnės kartos smuikininkai griežė labai intensyviu garsu, dažniausiai stipriai akcentuojamais gulinčiais, kartais stabdomais štrichais, tačiau nevengė ir įvairių kitokių štrichų (legato ir šokinėjančių: panašių į spiccato, į rikošetą). Labai būdinga apatinių (arba viršutinės) laisvų stygų burdonas ir pirštu prispaudžiamos ir laisvos stygos unisonai, paprastai atliekami su pagarsinimu.Grieždami solo, smuikininkai tiesiog meistriškai atliko įvairius dvigarsius (nuo tercijų iki nonos), dažnai lygiagrečius. Šios griežimo technikos įsitvirtinimą galėjo skatinti ir rajone buvusios ypač populiarios trijų smuikų ir basetlės kapelos tradicinė balsavada – vienu smuiku siekiant atlikti abu pirmuosius balsus. Smuikininkai dažnai griežė aukštame registre, iki fis³. Melodinei puošybai būdingi ne tik vienos–trijų gaidų foršlagai (retai nachšlagai), bet ir įvairūs glissando. Nors dominuoja paprastas lygus, ilgesnių ritminių verčių ritmas, tačiau nereti ir sudėtingesni, smulkesnių ritminių verčių piešiniai: triolės, įvairūs sinkopuotieji, taškuotieji ritmai. Kai kurie smuikininkai griežė pasažus. 1919–1941 m. gimę smuikininkai perėmė beveik visus skiriamuosius vietinio stiliaus bruožus. Tačiau jų smuikavimo stiliui įtakos turėjo XX a. antroje pusėje paplitęs sceninis koncertavimas, ryškėjanti estetinė muzikos paskirtis ir pasikeitusi kapelos sudėtis: jie griežia kur kas švelnesniu garsu, lengvesniais štrichais, dažniau vibruoja, atlieka mažiau burdono, dvigarsių, tačiau daugiau trilių, grupetų, kaip ir pauzių stipriosiose takto dalyse; dažniau keičia kūrinio tempą, kūrinį užbaigia su smuikavimo technikos staigmena. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: žemaičiai; Telšių rajonas; Liaudies smuiko muzikos ir smuikavimo stilius; Tradicinė terminija; Garso išgavimo būdas; Artikuliacija; štrichai; Muzikos sankloda; Melodinė puošyba; Derminė sandara; Ritminiai piešiniai; Kadencijos; Forma; Tempas; Samogitians; District of Telšiai; Folk fiddle music and fiddling style; Traditional terms; A way of producing sound; Articulation; Bow strokes; Vertical or linear structure of music; Melodic ornamentation; Rhythmic patterns; Cadences; Modal structure; Form; Tempo.

ENIn this investigation an attempt has been made to define identity and changes during the 20th century of the local folk fiddle music and fiddling style in Telšiai district being one of the most distinct centres of folk fiddling in Lithuania. For that aim the author studied and compared individual playing styles of the most fiddlers from Telšiai district, whose music was recorded in 1973–2005. There is a big lack of comments on that how the performers themselves perceived this music and how to understand their terms, e.g. a polka in minor mode (recorded in 1973) means such a polka a part of which is performed in one harmonic function (the author succeeded to find this out in 2004). The fiddling style of Telšiai district shines out with its exceptional excellence, preserving peculiarities of local tradition. Older fiddlers obtain a very intensive sound with constant powerful accents of large on-string bow strokes, though various other strokes occur as well. They use very often a drone of the open strings. The upper drone of E or A strings is also adored, and unison of stopped and open strings which is usually performed with crescendo. The fiddlers masterfully perform double-stopped, often parallel, notes, from thirds to a ninth. The fiddlers like to play in upper register and reache fis³. Characteristic melodic embellishments, besides the appoggiaturas of one to three pitches are glissando. Longer passages sometimes also occur. The rhythmic patterns are often rather plain, though syncopations, triplets, dotted rhythms and other more difficult patterns are used.Younger fiddlers, born in the period from the 1919 to 1941, have adopted almost all distinguishing traits of local style. However, the sound they produce is much lighter and softer; they play more vibratos, trills, groupings and rests in the main part of a bar. More often changes of tempo and final endings with a special technical surprise are also characteristic of this newer style, influenced of stage performances with prevailing aesthetic and show functions. [From the publication]