LTVargonavimo pedagoginė raida ir mokymo metodika moksliniu požiūriu dar nebuvo nagrinėta, todėl straipsnio objektu ir pasirinkta ši Lietuvos kultūros istorijai svarbi tema. Straipsnyje siekiama atskleisti XX a. pirmojoje pusėje Lietuvos vargonų mokykloje gyvavusias vokiečių, prancūzų ir italų vargonavimo tradicijas, išskirti specifinius to meto vargonavimo metodikos ir pedagoginių principų bruožus. Tyrinėjamu laikotarpiu atskiri Lietuvos regionai – būtent Klaipėdos ir Vilniaus kraštas – buvo stipriai veikiami kitų tautų kultūrų įtakos, todėl, pasitelkus komparatyvųjį bei retrospektyvųjį tyrimo metodą, siekiama Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos krašto vargonininkų profesinį pasirengimą, taip pat vargonavimo pedagogiką palyginti su kitų muzikos sričių pedagogine raida, pateikti tai šalies muzikinio gyvenimo kontekste ir – pagal naudotą muzikinę literatūrą bei rankraštinę medžiagą – atkurti to meto pedagoginius principus. Chronologines objekto ribas nulėmusi natūrali to meto kultūrinių įvykių dinamika XIX a. paskutiniųjų dešimtmečių–XX a. pirmosios pusės tarpsnį išskyrė kaip tautinio Lietuvos muzikinio-kultūrinio gyvenimo formavimosi, vyksmo ir apogėjaus metą, nutrauktą Antrojo pasaulinio karo, metą, kai vargonų menas tame muzikinės kultūros gyvenime dalyvavo ne tik neatsiejamai, bet ir turėjo inicijuojamą pobūdį.Šios temos tyrinėjimo pagrindas – archyvų dokumentai. Apie mokymą vargonuoti Kauno konservatorijoje daugiausia žinių pateikia Lietuvos literatūros ir meno archyvo 84 fondas, į kurį įeina penki aprašai – juose sudėti nuostatai, protokolai, mokslo programos, susirašinėjimas su Švietimo, Kultūros ministerijomis, dokumentai. Autorė kruopščiai išstudijavo Vargonų skyriaus studentų ir dėstytojų asmens bylas, iš kurių išryškėjo to meto pedagoginio darbo specifika ir naudota literatūra. Daug ir išsamios informacijos apie to meto vargonų metodiką ir vargonininką-pedagogą Z. Aleksandravičių teikia jo parengtų vargonavimo, vargonų istorijos, improvizacijos vadovėlių ir studijų vertimų iš italų kalbos rankraščiai, saugomi Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Svarbios ir naujos medžiagos galima rasti žymaus vargonininko, buvusio Kauno konservatorijos pedagogo, Paryžiaus konservatorijos auklėtinio Jono Žuko, emigravusio į JAV (1944), asmeniniuose archyvuose. Vertingos informacijos teikia korespondencijos iš XX a. pirmosios pusės periodinių leidinių. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos vargonų mokykla; Vargonų interpretacijos tradicijos; Mokymo metodika; Pedagoginiai principai; Vargonavimo technika; Agogika; Aplikatūra; Registruotė; The Lithuanian school of organ playing; The traditions of organ interpretation; Training methods; Pedagogical principles; The technique of organ playing; Agogics; Fingering; Registration.
ENThe pedagogical development of organists and the methods of their training have not been the object of discussion in research literature so far that is why they merit special attention. The article aims at discussing German, French, and Italian organ playing traditions cherished in the Lithuanian organ school in the first part of the 20th century; it also attempts to establish specific features of methodological and pedagogical principles of the then organ playing. As at that time Lithuania was partitioned into separate regions which underwent a heavy cultural influence of other countries, the article employs comparative and retrospective methods of analysis in order to compare the professional training of organ players from Kaunas, Vilnius, and the district of Klaipėda as well as the pedagogical development of other areas of music by presenting them against the background of the country‘s musical life; based on the musical literature used as well as manuscripts the pedagogical principles of those times are recreated. Chronologically the investigation concerns itself with the end of the 19th century – the beginning of the 20th century which marked the formation, development and apex of Lithuanian musical-cultural life interrupted by the Second World War. A prominent role in this musical life was occupied by the art of the organ.The present investigation is based on the documents of archives. The bulk of information concerning organ training at the Kaunas Conservatoire is available at the Lithuanian Archive of Literature and Arts, Section 84, which includes five inventories of regulations, records, study programmes, and correspondence with the ministries of Culture and Education. A close perusal of personal files of students and teachers in the Organ Section contributed to the increased awareness of the specificity of pedagogical work and the literature used at that time. Considerable information about Zigmas Aleksandravičius, an organ player and teacher, as well as about the contemporary methods of organ may be gleaned from his manuscripts which contain his textbooks and studies of organ playing, organ history, and improvisation translated from Italian; they are stored at the Lithuanian Museum of Theatre, Music, and Cinema. New and important information is presented in the personal archive of Jonas Žukas, a prominent organ-player, and a former Kaunas Conservatoire teacher, an alumnus of the Paris Conservatoire who emigrated to the US in 1944. Valuable information is also obtained from the correspondence in the periodicals dating to the first half of the 20th century. [From the publication]