Savas sovietinis patyrimas - suvokimas ir nutylėjimas

LTStraipsnyje svarstoma sovietinė patirtis, nauji tos patirties pavidalai, praeities prisiminimo ir nutylėjimo strategijos. Praeities prisiminimas laikomas esminiu visokių tapatumų kūrimo ir perkūrimo būdu, padedančiu išlaikyti tam tikrą asmenybės dermę. Sovietinės praeities prisiminimo, taip pat nutylėjimo pobūdis aptariamas gvildenant literatūros ir literatūros kritikos kūrinius. Keliamas klausimas, kodėl iki šiol stokojama sovietinę praeitį analizuojančių veikalų, kodėl ta praeitis sąmoningai ir nesąmoningai apeinama ar užtamsinama. Praeities nutylėjimas siejamas su akademiniame diskurse įsivyravusiu poreikiu susikurti naują vakarietišką tapatumą ir išlaikyti sukauptą simbolinį kapitalą bei socialinius ryšius. Teigiama, jog nuosekli nesenos praeities analizė galima tik pripažįstant ją buvus sava. Šitai leidžia į pasipriešinimo okupacinei valdžiai ir sugyvenimo su ja strategijų santykį žvelgti kaip į esminį grupinio ir individualaus tapatumo kūrimo veiksnį. Iškeliama priežiūros instancijų ir „autoriaus balso“ santykių problema. Nurodoma į tyrinėtojų akiratį kol kas dar nepatekusi praeities archyvo dalis, glaudžiai susijusi su humanitarinio diskurso valdymu, gaminimu ir sklaida, – tai visose mokymo bei kultūros įstaigose, taip pat kūrybinėse sąjungose veikusių partinių organizacijų posėdžių protokolai, kuriuose palikti ryškūs totalitarinės priežiūros pėdsakai, galintys padėti suvokti ir kasdienį gyvenimą, ir sovietinio totalitarizmo pobūdį. Prieinama išvados, jog sovietinės praeities prisiminimas ir nutylėjimas yra svarbus dabarties meto sociokultūrinės galios instrumentas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Sovietinis patyrimas; Interpretacija; Literatūros istorija.

ENThe article studies the Soviet experience, its new forms, strategies of reminiscences of the past and preterition. Remembrance of the past is treated as the means for diverse creation or recreation of identity allowing retaining certain consistency of the self. Nature of reminiscences of the Soviet experience and preterition is the focus of the analysis of literature works and literature criticism. Why up to the present we lack the works examining Soviet past, why such past is consciously or unconsciously evaded or obscured. Concealment of the past relates to the need for the creation of the new Western identity and retention of accumulated symbolic capital and social relations. Consistent analysis of recent past is possible once it is considered as being our “own”. Thus, relation of resistance to occupation government and concord strategies is treated as essential factor for the creation of group and individual identity. Article raises the problem of relation between supervisory institutions and the “voice of the author”. It centres on archive part of the past, yet not studied and closely related with the control, creation and spread of humanitarian discourse, i.e. the minutes of all the teaching and culture institutions or party organisations, which bear evident traces of totalitarian treatment helping to realise both daily life style and character of the Soviet totalitarianism. It brings to the conclusion that remembrance of the Soviet past and preterition make up essential instruments of sociocultural power of the present days.