Intelekto antrojo veiksmo aiškinimas scholastinėje logikoje Lietuvoje XVI a. antrojoje pusėje

LTScholastinės logikos objektas apėmė tris žmogiškojo mąstymo veiksmus, t.y. sąvokinį supratimą (aprehensio), teiginį, arba sprendinį (enuntiatio, propositio sive judicium) bei samprotavimą, arba silogizmą (discursus sive syllogismus). Pagrindiniai išlikę Lietuvos XVI a. antrosios pusės scholastinės logikos pavyzdžiai – Martino Smigleckio 1586 – 1587 m. Vilniaus universitete skaitytas logikos kursas bei Jokūbo Ortizo 1596 – 1597 m. tame pačiame universitete dėstytos logikos paskaitos. Scholastinės didžiosios logikos problematika apima M. Smigleckio ir J. Ortizo paskaitose pateikiamą antrojo veiksmo analizę. Pastarojoje analizėje nebuvo išvengta ir mažosios logikos, arba dialektikos, elementų. Tiek M. Smigleckis, tiek J. Ortizas pripažino tradicinę aristotelinę – scholastinę teiginio definiciją teiginį apibūdindami kaip teisingą arba klaidingą sakinį. M. Smigleckio bei J. Ortizo pateikta būtinojo teiginio terminų analizė yra artima šiuolaikinei logikai. Būtinojo teiginio subjekto bei predikato aktualus egzistavimas pasaulyje nėra privalomas.Reikšminiai žodžiai: Scholastinė logika Lietuvoje; Teiginio analizė; Marcin Šmiglecki; Diego Ortiz; Scholastic logic in Lithuania; Analysis of proposition; Marcin Šmiglecki; Diego Ortiz; Antrasis intelekto veiksmas arba teiginys; Būtinasis teiginys; Subjektas; Predikatas; Didžioji logika; Second operation of the intelect or proposition; Necessary proposition; Subjekt; Predicate; Major logic.

ENThe analysis of the second operation of the human intellect presented in lectures on logics by the main representatives of scholastic logic in Lithuania of the second half of the sixteenth century, Marcin Šmiglecki and Diego Ortiz, virtually belongs to the so-called major logic (logica major). That is, the cardinal object of the above-mentioned analysis was the content of proposition. On the other hand, such an analysis involved some elements of dialectics, or minor logic {logica minor sive dialectica), namely, certain rules of logical square and conversion. Following the Aristotelian-scholastic tradition, Šmiglecki and Ortiz defined the proposition as a correct or false sentence {oratio vera sive falsa). Meanwhile, opposition, equivalence {aequipollentia) and convertibility were regarded as the main properties of proposition {propria proposition is). These properties were also interpreted in the spirit of the scholastic tradition. Šmiglecki and Ortiz traditionally considered necessary propositions the main elements of scientific knowledge. As for the terms of necessary proposition, it was affirmed that neither subject nor predicate ought to bear actual existence. That is, two conditions alone are necessary for these terms: a) there must be at least a logical potentiality (potentia logica) for the existence of a subject (that is, the subject needs not be a contradictory being, such as a circular square); b) such an existence having been assumed, the predicate must be inseparable from the existing subject. [From the publication]