Dėl Žemaičių vyskupijos dvasininkų Dovydaičių dalyvavimo 1863 m. sukilime
LTRusijos imperijos vietos valdžios pareigūnai Žemaičių vyskupijoje taikė modifikuotą, plg. su Vilniaus vyskupija, kovos su Katalikų bažnyčia modelį. Žemaičių vyskupas M. Valančius atsipirko vyskupijos sosto perkėlimu į Kauną, o pagrindinį dėmesį Rusijos valdžia sutelkė į šalia vyskupo buvusius ir didelę įtaką bei autoritetą turėjusius dvasininkus, siekdama juos ištremti. J. S. Dovydaičiui buvo sudaryta baudžiamoji byla. Bausmė skirta neįrodžius kaltės. Represijos prieš J. Dovydaitį pritaikytos pasinaudojus sukilimo metais plačiai taikyta administracine tremtimi. Dovydaičiai nebuvo sukilimo šalininkai, tad nei kaltinimai, nei juo labiau bausmė nebuvo adekvati realiai jų veiklai. Duomenis apie Dovydaičių antivyriausybinę veiklą Rusijos administracijos pareigūnai rinko visuose to meto visuomenės sluoksniuose. Pasitelktos įvairaus lygmens administracinės imperijos represinės struktūros. J. S. Dovydaičiui sudarytos bylos eiga leidžia teigti, jog liudininkų parodymai nebuvo reikšmingi. Kauno gubernatorius N. Muravjovas, suinteresuotas abiejų Dovydaičių tremtimi, nuosekliai vykdė savo sumanymą. Dovydaičių suėmimu ir tremtimi siekta pakirsti M. Valančiaus pozicijas ir taip susilpninti Katalikų bažnyčios įtaką Žemaičių vyskupijoje. Abiejų Dovydaičių sielovadinės ir kultūrinės aspiracijos, jų veiklos mastas leidžia teigti, jog šių dvasininkų represavimas yra po 1863 m. sukilimo to meto Rusijos vyriausybės bei vietinės administracijos vykdyto lietuvių inteligentijos išsklaidymo pavyzdys.Reikšminiai žodžiai: Žemaičių vyskupija; Sukilimas; Dovydaičiai; Samogitian diocese; Insurrection; Dovydaičiai; Justinas Dovydaitis; Juozapas Silvestras Dovydaitis; Motiejus Valančius; Sukilimas, 1863-1864 (Lenkijos ir Lietuvos sukilimas; Sausio sukilimas; January Uprising); Katalikų Bažnyčia; Justinas Dovydaitis; Juozapas Silvestras Dovydaitis; Motiejus Valančius; Insurrection of 1863; Catholic Church.
ENSupporters and closest allies of Samogitian Bishop Motiejus Valancius, priests and also relatives Justinas and Juozapas Silvestras Dovydaitis (J. S. Dovydaitis - 1825-1882, J. Dovydaitis - 1934- 1901; Justinas was a son of Juozapas Silvestras' brother Petras) left a distinct mark in the history of the Lithuanian Catholic Church and culture of that period. Well-educated, eloquent in speech and writing, graduates ofVamiai Seminary and St Petersburg Spiritual Academy of Roman Catholics, the priests had a tremendous influence in the Samogitian Diocese. None of them had regalia of a chapter prelate or a canon, but their contemporaries referred to the period of their active work as regmim Davidicum. Both priests fell into disgrace of the Russian authorities and suffered for participation in the Insurrection of 1863. On the basis of the historiography and archival sources the article attempts through the analysis of their case and charges incriminated against J. and J. S. Dovydaitis by the Russian officials to reveal the mechanism of the policy of the Russian authorities regarding the Catholic Church in the years of the Insurrection of 1863. Local officials of the Russian Empire in the Samogitian Diocese applied a somewhat different model of fight against the Catholic Church than in Vilnius Diocese from where already in the beginning of June 1863 they exiled Bishop A. S. Krasinski to a remote area of the empire. Samogitian Bishop m. Valancius evaded such fate with a mere transfer of the diocese seat to Kaunas. The Russian authorities mainly focused on exile of the priests who were close to the bishop and had a substantial influence and authority.The information about J. and J. S. Dovydaitis' sedition were collected by officials of the Russian administration in all strata of the public of that period. They employed different levels of repressive structures of the administrative empire. A criminal case was opened against J. S. Dovydaitis, who in the process of a year and a half of interrogations and court proceedings dismissed all the charges in a reasoned manner. Yet he received a sentence without proving his guilt. Repressions against J. Dovydaitis were applied resorting administrative exile widely used in the years of the Insurrection. J. and J. S. Dovydaitis were not supporters of the Insurrection, thus, neither charges, nor the sentence were adequate in terms of their actual work. The arrest and exile of J. and J. S. Dovydaitis were used to break positions of m. Valancius and that way to diminish influence of the Catholic Church in the Samogitian Diocese. Spiritual and cultural aspirations of J. and J. S. Dovydaitis, the extent of their activities allow us to claim that repressions against those priests were an example of dispersing of the Lithuanian intelligentsia applied by the Russian authorities and local administration after the Insurrection of 1863. [From the publication]
