Tautinio tapatumo savimonė

LTViena iš problemų, kurias kelia besiplėtojanti globalizacija, yra rūpestis dėl tapatumų (individualių ir grupinių, tautinių ir kultūrinių) išlikimo. Tapatumas šiame tekste suprantamas kaip subjekto "buvimas savimi" istorinėje laiko slinktyje. Kalbama apie tautinį tapatumą, turint galvoje mūsų tautos tapatumo perspektyvą globaliųjų poveikių kontekste. Esminis tautinio, kaip ir kitokio tapatumo, komponentas yra sąmoningumas. Visaverčiu gali būti laikomas tik savo būtį suvokiantis ir apmąstantis tapatumas. Šitaip įsisąmoninamas tautinis tapatumas ir yra tai, kas paprastai vadinama tautine savimone. Kad ir koks (individualus ar kolektyvinis) tapatumo subjektas būtų, jo savimonei būdinga tai, ką galima vadinti egocentriškumu. Savimonės egocentriškumas reiškia ne ką kitą kaip tapatumo ("buvimo savimi") vitališkumą. Politikos srityje tai išreiškia tautų suverenumo principas, nacionalinių interesų supratimas ir gyvenimas. Savimonės egocentriškumas gali būti išoriškai artikuliuojamas plačiu santykių "mes-kiti" spektru. Tie išorės santykiai klostosi permainingai: jie gali svyruoti nuo dialogo ir vaisingų sąveikų iki priešstatos ar konfliktinės priešpriešos. Lietuvių tautinė savimonė yra išgyvenusi ištisą tokių santykių kaitą. Savimonės egocentriškumas dar reiškia ir tai, kad joje slypi vertybinis matmuo, vadintinas tautine vertybine savivoka arba tautiniu savęs vertinimu. Tautiškumas yra neatsiejamas nuo etniškumo, tautos istoriškai formuojasi iš etninių bendruomenių. Tautinės savimonės šaknys slypi etninėje savivokoje. Socialinė pažanga sąlygoja tai, kad tautinė savimonė turtingėja ir skleidžiasi kultūros ir mokslo (literatūros, filosofijos, istoriografijos) bei kitų humanitarinių mokslų sritims būdingais raiškos būdais.

ENThe author holds that a significant problem of the present time is how to preserve identities - individual, national, cultural - in the long-term perspective of globalisation. The main idea of the article rests on the presumption that the essential attribute of authentic national identity is national self-awareness. It encompasses a variety of objective data - ethnic, cultural, historical - as the whole complex, interpreting it from a certain point of view. One of the features of national self-awareness is a sort of egocentricity - a vital concentration on the self as a certain point of account for everything that passes around. A certain degree of egocentricity is an existential need in cases when a nation is oppressed and is striving for liberation. Egocentricity is articulated as a number of external "we-they" relations, which are historically variable, fluctuating from the links of dialogue and reciprocity to those of confrontation and hostility. Lithuania, over its modern history, has passed through all kinds of external relations. The author is of the opinion that Lithuania is a nation with a weakly expressed egocentricity. National identity on the level of self-awareness is considered a value in itself, due to the uniqueness of each nation, thus constituting part of the cultural treasury of mankind. Over historical development, self-awareness usually moves away from its ethnic roots and manifests itself in the humanities, philosophy, belles-lettres, poetry and other forms of culture. One can speak therefore of a sort of partial form of consciousness, when it is expressed mainly in one or another field of culture, for example, in philosophy or poetry. [From the publication]