The Legend of amber in Lithuanian theatre

LTNors šiandien Lietuva turi mažiau negu 100 km Baltijos pakrantės, gražiausios Lietuvos pasakos ir legendos yra susiję su jūra. Vienos populiariausių - "Eglė žalčių karalienė" ir "Jūratė ir Kastytis" (pastarojoje užsimenama apie gintaro kilmę). 1920 m. Jūratės ir Kastyčio legendą išpopuliarino Maironis, sukūręs baladę tuo pačiu pavadinimu. Ši romantiška istorija sudomino ir teatro kūrėjus, tačiau dažniau taikyta muzikiniame žanre nei draminiame. Kelis metus prieš Maironiui parašant poemą, M. K. Čiurlionis susidomėjo legenda. Ją greičiausiai išgirdo iš savo žmonos Sofijos Kymantaitės. Jų laiškuose dažnai minimas planuojamos operos "Jūratė" motyvas. Čiurlionis įtikinėjo žmoną parašyti operos libretą, ką ji neužilgo ir padarė, tačiau nelaimei šis neišliko. Žinoma, kad Čiurlionis buvo pradėjęs kurti operai muziką ir nupiešė keletą scenovaizdžių. Lietuvos teatro režisieriai prie šios temos sugrįžo trečiame dešimtmetyje. Gintaro legenda buvo panaudota pirmajame Lietuvos nacionaliniame balete, kuriam muziką parašė Juozas Gruodis, o scenografiją art deco stilistikoje sukūrė Adomas Galdikas. Nors spektaklio trukmė tebuvo 35 min, kritikai jį vertino palankiai. 1965 m. sekė kitas baleto pastatymas pagal J. Gruodžio muziką (scenografija - Juozo Jankaus), jau žymiai ilgesnės trukmės. Libreto pamatas - Maironio baladė. Emigracijoje operą šia tema 1955 m. sukūrė Kazimieras Viktoras Banaitis, tačiau pastatyta tik 1972 m. Čikagos lietuvių operos teatre. Lietuvoje ši opera pastatyta 1996 m. Kauno muzikiniame teatre. Šiuo metu Lietuvos teatrų repertuaruose spektaklių gintaro tema nėra.Reikšminiai žodžiai: Gintaras; Jūratė ir Kastytis; Lietuvos baletas; Amber; Jurate and Kastytis; Lithuanian ballet.

ENAlthough in the interwar years a lot of other nations’ schools were opened in Lithuania and there was a certain national minorities’ education policy, small attention has been dedicated to the subject in Lithuanian researchers’ studies. The article aims at analyzing the trends of development and traits of Latvian schools in Lithuania in 1918-1940. In the twenties of the 20th century there was a smaller number of Latvians in Lithuania than that of Russians, Poles, Germans or Jews but they had more primary schools, which can be explained by Lithuanian Government’s different policy with regard to the Latvian minority, which was determined by good neighbour relations with Latvia. The number of Latvian schools in Lithuania, functioning during the first decade of the Independence changed insignificantly and fluctuated from 8 to 11, later it reduced but in the thirties it grew up to 13, which was influenced by the Lithuanian and Latvian school convention, concluded in 1931 and valid till 1937, which created favourable conditions for functioning of Latvian schools in Lithuania and for Lithuanian schools in Latvia. On the other hand, the Latvians’ activities in Lithuania after the conclusion of the convention raised the education heads’ concern: the Latvians’ cultural and other activities were monitored, Lithuanian children were not allowed to attend the Latvian schools and attempts were made to limit their number.The only Latvian pro-gymnasium in Lithuania was functioning in 1921-1938 in Joniškis, later on it was transferred to Žeimelis. Since the pro-gymnasium was attended by a small number of pupils and it was difficult to support, it was closed. The Latvian schools, except one private school in Kaunas, were funded by municipalities, material support was also provided by the Latvian community, certain Latvian institutions and the Ministry of Education of Lithuania.