Lietuviškosios Žiemgalos dalies apgyvendinimo raida XIII-XVI amžiuje

• Settlement development of the Lithuanian part of Semigallia in the 13th-16th centuries
• Процесс заселения Литовской части Земгалы в XIII-XVI вв

LTStraipsnyje siekiama patikrinti mokslinėje literatūroje įsigalėjusią nuostatą, jog pietų Žiemgala XIII-XIV a. dėl karų su Livonijos ordinu virto dykra, kuri tik XVI a. pirmojoje pusėje vėl buvo pradėta apgyvendinti. Problema aptariama remiantis archeologiniais duomenimis apie priešistorinių ir istorinių laikų senkapių paplitimą bei istorinėmis žiniomis apie XV-XVI a. dvarus ir bažnyčias lietuviškojoje Žiemgalos dalyje (prieduose pridedamas senkapių ir dvarų bei bažnyčių sąrašas).Minėta nuostata pagrįsta istorinių šaltinių faktais apie krašto nusiaubimą, priverstines vietos gyventojų migracijas bei badmečius. Be to, archeologai Šiaurės Lietuvoje neranda XIII-XV a. kapų. Vis dėlto koreliuojant dvarų ir bažnyčių išsidėstymą su archeologinių senkapių kartografavimo duomenimis, galima daryti šias išvadas: 1) XV-XVI a. dvarai kūrėsi, o bažnyčios buvo steigiamos priešistorinių gyvenviečių regionuose; 2) visame tiriamame regione istorinių ir priešistorinių senkapių vietos dažniausiai sutampa. Tai rodo, kad geležies amžiuje apgyvendintose vietose buvo gyvenama ir istoriniais laikais. 3) Žagarėje, Kalneliuose ir Žeimelyje viduramžių dvarų ir bažnyčių vietos sutampa su buvusių priešistorinių centrų-pilių vietomis. Todėl tikėtina, kad karų su Ordinu metu senųjų centrų sunaikinimas ir priverstinė migracija lėmė dalinę Pietų Žiemgalos depopuliaciją, tačiau XIV-XV a. iš Lietuvos atvykę kolonistai galėjo įsikurti anksčiau gyventose vietose, kurios po daugelio metų pertraukos vis dar buvo žymios sukultūrintame kraštovaizdyje. Teritorinis apgyvendinimo tęstinumas buvusios Žiemgalos pietinėje dalyje būtų neįmanomas, jei nebūtų likę senųjų šio krašto gyventojų.Reikšminiai žodžiai: Žiemgala; Šiaurės Lietuva; Semigallia; Nothern Lithuania.

ENThe paper aims to verify a scientific attitude that Southern Semigalia became a wasteland in the 13th–14th c. due to wars against the Livonian Order and was repopulated only in the first half of the 16th c. The discussion of the problem is based on archaeological data about spatial distribution of cemeteries from prehistoric and historic times, and information about manors and churches of the 15th–16th c. in the Lithuanian part of Semigalia. This attitude is based on the facts of devastation of the region, forced population migrations and famines. Archaeologists do not find the graves of the 13th–15th c. in Northern Lithuania. However, by correlating the location of manors and churches with the cartographic data of archaeological cemeteries, the following conclusions might be drawn. First, in the 15th–16th c. manors and churches were establishing in regions of prehistoric settlements. Second, in the entire region under investigation the sites of historic cemeteries usually coincided with prehistoric cemeteries. It shows that in historic times people also lived in the regions inhabited since the Iron Age. Third, the sites of manors and churches of the Middle Ages in Žagarė, Kalneliai and Žeimelis are coincident with the former sites of prehistoric centres-castles. It seems likely that in the course of wars with the Order destruction of old centres and forced migration predetermined partial depopulation of Southern Semigalia. Yet, the colonists who arrived from Lithuania in the 14th–15th c. most likely settled in previously populated localities still noticeable in the landscape after a many-year interval. The territorial continuity of settlement in the southern part of the former Semigalia would have been impossible, if no indigenous inhabitants of this land had remained.