Vilniaus kapinės

LTKnygoje pirmą kartą Lietuvoje glaustai apžvelgiama Vilniaus kapinių istorija, pradedant Lietuvos Metraštyje (XVI a.) minima Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir didikų kapaviete Šventaragio slėnyje ir baigiant mūsų dienų realijomis. Kapinių antkapių ir memorialinių lentų tekstuose atsiskleidžianti Lietuvos praeitis paverčia jas ne tik miesto, sostinės, bet ir visos valstybės kultūros istorijos sudėtine dalimi. Joje atsispindi visi svarbiausi krašto įvykiai, valstybės klestėjimo ir nuosmukio momentai, besikeičiantys tautų integracijos srautai, atskirų socialinių sluoksnių ar religinių bendruomenių kultūrinių formų kaita, visuomeniškumo samprata ir daugelis kitų socialinio bei kultūrinio gyvenimo aspektų. Išlikusios pačios seniausios XIX a. pradžios kapinės – Rasų Bernardinų, Šv. Jefrosinijos (stačiatikių) –yra išskirtinės reikšmės istorijos ir kultūros paminklai, jos geriausiai reprezentuoja tuometinės visuomenės gyvenimą, socialinę sanklodą. Čia kaip ir mieste dominuoja turtingųjų kvartalai, centrinė aikštė su bažnyčia (koplyčia), didesni ir mažesni skveriukai, alėjos, takai. Rasų (1801 m.) ir Bernardinų (1810 m.) kapinėse buvo pastatyti kolumbariumai – daugiaaukščiai mūriniai statiniai su nišomis mirusiųjų karstams įdėti. Kapinių pakraščiuose, slėniuose, kur buvo neturtingų kapai, ryškėjo skurdas. Tokios buvo miesto realijos, tokios buvo ir kapinės. Knyga iliustruota dokumentais, piešiniais, Jano Bulhako, Julijaus Kloso, Mečislovo Sakalausko ir kitų fotografų nuotraukomis. Iš jų išsiskiria dailininko ir fotografo Rimanto Dichavičiaus Žydų kapinių (prie Olandų gatvės) 1965–1968 metų nuotraukos.Reikšminiai žodžiai: Antkapinė skulptūra; Bernardinų kapinės; Kapinių architektūra; Laidosena; Pasaulietinės kapinės; Rasų kapinės; Religinių konfesijų kapinės; Vilniaus kapinės; Vilnius, kapinės, istorija; Šventorių kapinės; Cemeteries of religious communities; Cemetery architecture; Cemetery of Bernardinai, Types of Burials; Cemetery of Rasos; Churchyard cemeteries; Secular cemeteries; The Vilnius cemeteries; Tombstone monuments; Vilnius, cemetery, history.

ENThe book for the first time briefly overviews the history of Vilnius cemeteries, starting with the tombs of Lithuanian grand dukes and noblemen in Šventaragis Valley, referred to in the Lithuanian Chronicle (the 16th c.), and finishing with present-day realia. Lithuania’s past revealed in the texts of tombstones and memorial plaques turns them into an integral part of the cultural history of the city, capital and the entire state. It reflects all most important events of the country, the moments of state’s thriving and decline, changing nation integration flows, the change of individual cultural forms of social strata or religious communities, the concept of sociality and many other aspects of social and cultural life. The remaining oldest cemeteries of the early 19th c., Rasos, Bernardine, St. Euphrosine (Orthodox), are exceptional historical and cultural monuments; they best represent the life and social system of the contemporary society. Here, like in the city, the areas of the rich, the central square with the church (chapel), larger and smaller squares, alleys and paths prevail. Rasos (1801) and Bernardine (1810) cemeteries had columbaria, i.e. multi-storey brick structures with niches for coffins. Poverty was evident in the periphery of the cemetery, in the valleys where the graves of the poor were located. Such were the realia of the city, such were the cemeteries. The book is illustrated with documents, drawings, and photographs by Jan Bułhak, Julius Closs, Mečislovas Sakalauskas and other photographers. The photographs of the Jewish Cemetery (at Olandų Street) dated back to 1965–1968 and taken by artist and photographer Rimantas Dichavičius could be pointed out.

• Komunikacija / Communication
• Istorija / History