XIII a. Lietuvos valstybinės religijos bruožai

LTStraipsnyje siekiama išryškinti valstybinės religijos bruožus XIII a. Lietuvoje. Tai daroma analizuojant laidoseną, senąsias šventvietes, pasitelkiant archeologijos, istorijos ir mitologijos šaltinius. Valstybės teritorija ir religija XII-XIII a. formavosi sinchroniškai. Ryškiausia valstybinės religijos raiška yra XII a. įsivyravusi mirusiųjų deginimo tradicija ir palaikų laidojimas plokštiniuose kapinynuose. Kaip valstybinės religijos "programa" analizuojamas Sovijaus mitas, svarbiausių dievų (Andojo, Kalvelio, Perkūno, Žvėrūnos) funkcijos, kaip valstybinio kulto vietos - politiniuose centruose iki XIII a. vidurio įkurtų Šventaragio vardu vadinamų šventviečių paskirtis. XIII a. Lietuvos valstybinių dievų modelis yra sudėtinis: trys vyriški dievai sudaro koherentišką semantinę struktūrą - Andojas ir Kalvelis dalinai išreiškia Perkūno funkcijas, deivė Žvėrūna-Medeina atstovauja medžioklei ir karui. Valstybės suvereno ir karinio elito (leičių) religinę tradiciją apibūdina Šventaragio mitinių reikšmių kompleksas. Ryšį su valstybiniu kultu žyminti pavardė Šventaragis užfiksuota tarp eventualių didžiojo kunigaikščio tarnų ir bajorų. Pasakojimu apie mitinį kunigaikštį Šventaragį atskleidžiamas ryšys tarp Šventaragio vardu vadinamų kulto vietų ir valstybės elito laidojimo ritualo. Pagrindiniai XIII a. susiformavę valstybinės religijos bruožai iki Lietuvos krikšto 1387 m. nesikeitė.Reikšminiai žodžiai: Valstybinė religija; State religion.

ENThe article aims at highlighting the traits of the state religion in the 13th century Lithuania by analyzing the burial traditions and old holy places by employing archeological, historical and mythological sources. The territory and religion of the state shaped synchronously in the 12th – 13th century. The most prominent expression of the state religion is the tradition of burning the dead and the burying of ashes in laminar necropolises, which entrenched in the 12th century. The myth of Sovijus and the functions of the most important gods (Andojas, Kalvelis, Perkūnas, Žvėrūna) are analyzed as the “programme” of the state religion, the purpose of the holy places, named after Šventaragis, launched in the political centers before the middle of the 13th century is analyzed as the purpose of the state cult. The model of the Lithuanian pantheon of the 13th century is composite: three male gods form a coherent semantic structure - Andojas and Kalvelis express the function of Perkūnas and the goddess Žvėrūna-Medeina represents hunting and war. The religious tradition of the state sovereign and the military elite is best characterized by the complex of mythical meanings of Šventaragis. The name Šventaragis, denoting the relation with the state cult, was registered among the eventual servants of the grand duke and the nobles. The story of the mythical duke Šventaragis reveals the connection between the places of cult, named after him and the ritual of burying of the elite of the state. The main traits of the state religion, which were shaped in the 13th century, remained unchanged till the christening of Lithuania in 1387.

• Etnologija / Ethnology
• Istorija / History