Neformaliojo ugdymo organizavimas Lietuvoje : teorinės ir prakseologinės dimensijos

LTStraipsnyje aptariamos neformaliojo ugdymo organizavimo šiuolaikinėje Lietuvoje teorinės ir prakseologinės dimensijos. Akcentuojama švietimo sistema kaip viena reikšmingiausių krašto kultūros ir visuomenės raidos grandžių, svarbiausios jos sudėtinės dalys – formalusis ir neformalusis švietimas. Tęsiama ugdymo proceso analizės kryptis, atkreipiant dėmesį į suaugusiųjų mokymosi visą gyvenimą svarbą. Akcentuojama neformaliojo švietimo ir karjeros perspektyvos problemos šiandieninėje Lietuvoje. Supažindinama su neformaliojo ugdymo organizavimo situacijos tyrimu švietimo institucijų bei įstaigų, vykdančių valdymo, kultūros, socialines, buitines funkcijas bei verslo įmonių praktikoje. Atskleidžiamas institucijų vadovų, visuomenės požiūris į neformaliojo ugdymo galimybes plėtoti asmens gabumus, kūrybines galias, saviraišką, žmogiškuosius išteklius bei laisvalaikio kultūrą. Keliama mintis, kad šiandieninės žinių visuomenės neformaliojo ugdymo organizavimui reikialingi specialistai, turintys specialias profesines kompetencijas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Formalusis ir neformalusis ugdymas; Prakseologinės dimensijos; Suaugusiųjų mokymas; Karjeros siekimas.

ENThe article discusses the theoretical and best practice dimensions of organising informal training in Lithuania. The education system is highlighted as one of the most significant links in the chain of development of national culture and society, its most important components being formal and informal education. The direction of analysis of the training process is continued through to the importance of life-long learning for adults. The problems of informal learning and career perspectives in contemporary Lithuania are highlighted. Mention is made of studying the situation of organising informal training in the practice of educational institutions and bodies implementing managerial, cultural, social and domestic functions, and business enterprises. The article reveals the attitudes of institutional leaders and the public toward the potential of informal training to develop an individual’s talents, creative powers, self-expression, human resources and leisure activities. It introduces the idea what may be needed for organising informal training in today’s information society are specialists, with special professional competencies. [From the publication]