Novelinė pasaka "Edipas" (AT 931) : individualaus atlikimo atspindžiai užrašytame pasakos tekste

LTStraipsnio tyrimų objektas – novelinės pasakos „Edipas“ (AT 931) užrašyti lietuviški variantai. Straipsnyje nagrinėjama, kaip ir kiek raštu užfiksuotoje pasakoje atsispindi individuali, improvizacinė pateikėjų saviraiška. Tarptautinėje Aarne’s-Thompsono pasakų klasifikacijoje ši pasaka yra priskiriama „Likimo pasakų“ poskyriui, apimančiam AT 930–949 tipus. Šiuose kūriniuose sprendžiami likimo nulėmimo, paskirtos lemties neišvengiamumo bei galimybės paveikti likimą klausimai. Novelinėse pasakose parodoma, kad beveik neįmanoma pakeisti su vedybomis bei mirtimi susijusių pranašysčių. Lemties kontekstas lemia gana griežtą kanonišką novelinių „likimo pasakų“ vidinę struktūrą: pranašystė – mėginimas sukliudyti pranašystės išsipildymui – pranašystės išsipildymas. Naratyvo veiksmas rutuliojasi tarsi iš anksto žinoma kryptimi ir atlikėjui, atrodytų, tik belieka pasaką pasekti. Vis dėlto kaip tik struktūrą „užpildančiame“ pasakojime pateikėjo išmonė bei fantazija gali pasireikšti laisviau. Pasakotojas gali jam svarbiais momentais pristabdyti pasakojimo tėkmę ir sustiprinti emocinį foną, pateikdamas veikėjų ar situacijos vertinimą, prabildamas tiesiogine kalba. Atlikėjas gali pasirinkti, kurio veikėjo pusėje jis yra, todėl neretai prasminius akcentus sudėlioja taip, kad dalis kaltės už sūnaus padarytus nusižengimus – tėvažudystę ir santuoką su motina – yra perkeliama kitiems personažams. Nors užrašytiems seniesiems rankraštiniams tautosakos tekstams ir trūksta ekstralingvistinės bei paralingvistinės informacijos, juose išlieka aktyvaus atlikėjo santykio su savuoju pasakojimu pėdsakų. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Novelinė pasaka; Edipo tema; Pasakojamoji tautosaka; Paskos sekėjas; Novella tale; "Oedipus"; Folk tale; Storyteller.

ENThe object of the article analysis includes the written Lithuanian variants of the novel tale Oedipus (AT 931). The article analyses to which extent and how the individual, improvisational self-expression of narrators is represented in the written tale. In the International classification of tales of Aarne-Thompson this tale is attributed to the subsection of “Fate tales” covering the types AT 930–949. These artworks solve the issues of destiny determination, inevitability of the nominated fate, and possibility of affecting the fortune. The novel tales demonstrate that it is next to impossible to change predictions related with marriage and death. The context of fate determines a rather strict, canonical internal structure of the novel “Fate tales”: prediction – attempt to prevent the prediction from coming true – the prediction coming true. The action in the narrative develops as if towards the direction known in advance. Nevertheless, it is exactly the story “filling” the structure where the narrator’s artifice and fantasy can flow freely. The narrator may suspend the flow of the story on the moments important to him; fortify the emotional background by providing the evaluation of characters and situation, talking in the direct language. The narrator may choose on which character’s side he is, therefore often he positions the meaningful accents in such a way that a part of guilt for the crimes made by the son – patricide and marriage with mother – is transferred to other characters. Even though the old written folklore texts lack the extralinguistic and paralinguistic information, they preserve the traces of active relation between the narrator and his narration.