Krikštynos ir vardynos Šiaurės Rytų Lietuvoje XX a. antrojoje pusėje

LTXX a. I pusėje visoje Lietuvoje krikštynos ir dvasininko registruojamas vaiko gimimas buvo vienintelė juridinė žmogaus gimimo fakto registracijos forma (iki 1945 m. išskyrus Mažąją Lietuvą, kur gyvavo civilinė metrikacija). Įvykus sovietinei okupacijai, Bažnyčią buvo atskirta nuo valstybės ir įvesta civilinė metrikacija. Sakralų žmogaus gimimo pažymėjimo aktą siekta pakeisti naujomis religinio turinio neturinčiomis ceremonijomis - vardynomis. Todėl XX a. II pusės bendruomeniniame gyvenime krikštynos bei vardynos egzistavo kaip savarankiškos žmogaus gimimo fakto įvardijimo apeigos. Straipsnyje keliama vaiko socializacijos problema. Pagrindinis darbo šaltinis - 1999 metais surinkta etnografinė lauko tyrinėjimų medžiaga. Atlikus tyrimą galime teigti, kad šiaurės rytų Lietuvoje krikštynos išliko kaip gyva žmogaus gimimo įteisinimo tradicija, įprasminusi tautinio ir religinio identiteto bruožus. Laiko tėkmėje, istorinių ir politinių aplinkybių veikiamos, jos neprarado svarbiausių apeiginių bruožų. Sovietmetis turėjo įtakos krikšto laiko parinkimui. Tačiau krikšto laiko atidėliojimo tendencija, būdinga XX a. 6-9 deš. fiksuojama ir po 1991 metų. Sovietmetis lėmė tam tikrą krikšto, kaip viešos religinės apeigos, įslaptinimą. Krikštas tapo konkretaus žmogaus ir jo šeimos reikalas. Sumažėjo bendruomeninės atsakomybės jausmas ir kontrolė. Išlikę tirtoje teritorijoje lokaliniai krikštynų papročių savitumai - svarbus reiškinys, įrodantis tradicijos tęstinumo aktualumą. Krikštynos, atlaikiusios politinį spaudimą, išliko kaip vienas svarbiausių žmogaus gyvenimo ciklo įprasminimų. Tuo tarpu vardynos iki dabar neretai įvardijamos kaip prievartinis veiksmas. [autoriaus tektas]

ENIn the 1st half of the 20th century christening and registration of birth by a priest were the only legal birth registration forms in Lithuania (till 1945 except Lithuania Minor, where civil metrics existed). After the Soviet occupation, the Church was separated from the state and civil metrics were introduced. The sacral birth certification was attempted to be replaced by new ceremonies without any religious content, i. e. name giving. Therefore in the community life of the 2nd half of the 20th century christening and name giving existed as two self-sufficient rituals. The article raises the problem of socialization of a child. The main source of the study is the ethnographic field study materials, collected in 1999. Upon performing the study it can be stated that in the Northeastern Lithuania christening remained a live tradition of legitimation of birth, sensing the traits of the national and religious identity. In the course of time, influenced by historical and political circumstances the said traditions did not lose their most important ritual traits. The Soviet times had an influence on the choice of time for christening however the trend of postponing the time of christening, characteristic of the fifties – eighties of the 20th century can be also noted after 1991. The Soviet times determined the classifying of christening as a public religious ritual. Christening turned into an issue of a specific person and his family. The feeling of community responsibility and control was reduced. The local peculiarities of christening traditions, which survived on the territory in question, are an important phenomenon, evidencing the relevance of continuation of the tradition. The christening, after withstanding the political pressure, remained the most important sensing of a person’s life cycle, while name giving is still quite frequently described as a forced act.

• Etnologija / Ethnology
• Istorija / History