Dialogai ir konfliktai : Arkivyskupas Mečislovas Reinys Vilniuje (1939–1944)

LTStraipsnyje siekiama pažvelgti į M. Reinio veiklą Vilniuje 1940-1944 m. per lietuvių-lenkų-sovietų-nacių konfliktą ir jo mėginimus megzti dialogą su lenkais ir naciais Bažnyčios ir Lietuvos labui. Tyrimo aktualumą pabrėžia tam tikroje lenkų visuomenės dalyje neišnykęs dar tais laikais sukurtas mitas, kad M. Reinys esąs "lietuvių okupantų" statytinis, lietuvių nacionalistų interesų reiškėjas ir netgi nacių kolaborantas. 1939 m. rudenį stiprėjantys politiniai, administraciniai, kultūriniai prieštaravimai tarp Lietuvos ir Vilniaus lenkiškosios visuomenės dalies persimetė ir į Katalikų Bažnyčios sferą. Arkivyskupas metropolitas Romualdas Jalbžykovskis, ir iki tol varžęs arkivyskupijos lietuvių ir baltarusių katalikų teises turėti pamaldas savo gimtąja kalba ir atvirai per Bažnyčią diegęs polonizaciją, iš esmės ignoravo Apaštalų Sosto sprendimą M. Reinį skirti metropolito pagalbininku, nes arkivyskupijos kurijoje jis buvo sutiktas priešiškai dėl savo tautybės. M. Reinys kurijoje negavo jokio darbo ar bent laikino pavedimo, jam net nebuvo pasiūlyta apsigyventi erdviuose arkivyskupo rūmuose. Patekęs į tokią konfliktų zoną, kur buvo dirbtinai suplakti politiniai, pilietiniai, tautiniai bei konfesiniai dalykai, M. Reinys visur ir visuomet (išskyrus sovietų administraciją) stengėsi užmegzti dialogą, ieškoti Bažnyčiai priimtinos išeities. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Vilniaus arkivyskupija; Lenkų ir lietuvių santykiai; Arkivyskupas Mečislovas Reinys; Arkivyskupas Romualdas Jalbžykovskis; Antrasis pasaulinis karas, 1939-1945 (World War II).

ENThe article attempts to view M. Reinys’s activities in Vilnius in 1940-1944 during the conflicts between the Lithuanians, Poles, Soviets and Nazis and his attempts to start a dialogue with the Poles and the Nazis for the benefit of the Church and Lithuania. The relevance of the study is emphasized by the myth, created already in those times, which is still alive in a certain part of the Polish society, that M. Reinys was a henchman of the “Lithuanian occupants”, the mouthpiece for the interests of the Lithuanian nationalists and a Nazi collaborationist. The political, administrative and cultural contradictions between Lithuania and the Polish part of the community of Vilnius, which intensified in the autumn of 1939, also involved the area of the Catholic Church. The archbishop metropolitan Romualdas Jalbžykovskis, who suppressed his archbishopric’s Lithuanian and Byelorussian Catholics’ rights to have service in their native language and openly advocated Polonization through the Church, in essence ignored the decision by the See of Apostles to appoint M. Reinys the deputy metropolitan. M. Reinys received a rather hostile welcome in the curia of the archbishopric due to his nationality. He was given no job or even a temporary assignment, he was not accommodated in the spacious palace of the archbishop. After finding himself in such a conflict zone, in which political, civil, national and confessional aspects were artificially mixed, M. Reinys attempted to strike up a dialogue whenever and wherever possible (with the exception of the Soviet authorities) and search for the solutions, acceptable to the Church.