Vyskupas Antanas Baranauskas ir vyskupas Jurgis Matulaitis : dvi nacionalizmo įveikos taktikos
LTSeinų vyskupas Antanas Baranauskas (1897-1902) ir Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis (1918-1925) straipsnyje pristatomi kaip ganytojai, laikęsi sistemingos į bažnytinę plotmę prasismelkusio nacionalizmo įveikos taktikos. Kvestionuojama nuostata, jog Baranausko pastangos sureguliuoti apeigų tvarką kalbos požiūriu buvusios nesėkmingos, o Matulaičio atsistatydinimas iš Vilniaus vyskupo pareigų reiškė jo negebėjimą toliau priešintis nacionalistų spaudimui. Abu ordinarus sieja "sociologinė" tautinio pariteto samprata, tačiau Baranausko taktika politiškai pasyvesnėje aplinkoje apibūdintina kaip aktyvi intervencija, griežtas aiškios tvarkos įvedimas, o Matulaičio laikysena tautinių demokratų veikimo akivaizdoje - kaip pasyvi redukcija, aistrų maldymas delsimu. Išoriškai aktyvių pastangų Vilniaus vyskupas dėjo tik dėl gudų katalikų lingvistinių teisių. Siūloma ateityje persvarstyti kalbos ir tarmės sampratų funkcionavimą XIX-XX a. sandūros visuomeniniame diskurse, keliant prielaidą, jog Baranausko pastangų taikytis prie ganomųjų tarmės kritika tipologiškai artima lenkų pozicijai, jog gudų kalba nėra atskira kalba bažnytiniu požiūriu. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Antanas Baranauskas; Jurgis Matulaitis; Nacionalizmas; Antanas Baranauskas; Jurgis Matulaitis; Nationalism.
ENThe article presents Antanas Baranauskas (1897-1902), the bishop of Seinai and Jurgis Matulaitis (1918-1925), the bishop of Vilnius as shepherds, who observed the systematic tactics of overcoming the nationalism, which saturated the church. The speculations that Baranauskas’s attempts to regulate the procedure of rituals in terms of the language were unsuccessful and Matulaitis’s resignation from the position of the bishop of Vilnius meant his inability to continue resisting the nationalists’ pressure are questioned. Both ordinaries are related by the “sociological” concept of the national parity however Baranauskas’s tactics in a more politically passive environment should be characterized as active intervention and a strict introduction of clear order and Matulaitis’s posture in the environment of the activities of the national democrats – as a passive reduction and suppression of the heat by procrastination. Historically the bishop of Vilnius made active attempts only with regard to the linguistic rights of the Byelorussian Catholics. It is suggested to reconsider the functioning of the concepts of language and dialect in the social discourse of the end of the 19th – beginning of the 20th century in the future by raising the assumption that the criticism of Baranauskas’s attempts to adapt to the dialect of his pastured is typologically close to the Poles’ position that the Byelorussian language is not a separate language within the view of the church.
