Arkivyskupo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus indėlis steigiant Lietuvos bažnytinę provinciją

LT[…] Arkivyskupo J.Matulaičio idėjų, valios ir proto pastangomis XX a. 3-iojo dešimtmečio viduryje pagaliau realizuota Lietuvos Katalikų Bažnyčios organizacinė modifikacija buvo keleriopai reikšminga Lietuvai. 1926 m. balandžio 4 d. Šventajam Tėvui Pijui XI paskelbus bulę Lithuanorum gente, Katalikų Bažnyčia Lietuvoje tapo vientisu, moderniu konfesiniu organizmu, tiesiogiai ir be jokių tarpininkų pavaldi tik Šventajam Sostui. Be to, buvo sudarytos galimybės leisti tikslinius Bažnyčios įstatymus ištisai lietuviškai bažnytinei provincijai, organizuoti Bažnyčios sinodus ir vyskupų suvažiavimus. Įvykus Lietuvos Katalikų Bažnyčios organizaciniam renesansui 1926 m. pavasarį, šalyje pastebimai pagerėjo sąlygos tikinčiųjų sielovadai, suintensyvėjo ir praturtėjo katalikų dvasinis bei kultūrinis gyvenimas. Miestuose, kurie po reformos tapo arkivyskupijos, vyskupijų ir prelatūros centrais, pradėjo formuotis nauji konfesinės ir dvasinės kultūros židiniai bei sambūriai. Kartu Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimas buvo ir nenuginčijamas Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorinės brandos bei institucinio savarankiškumo įrodymas, ryškus visos lietuvių katalikiškos visuomenės laimėjimas. Be to, ši reforma stiprino ir lietuvių nacionalinio valstybingumo pamatus, nes tam tikra prasme atliepė į tuometinius lietuvių teritorinius pageidavimus, skatino gyventojų politinį sąmoningumą ir pilietinį vienijimąsi, ugdė politinę kultūrą, dailino Lietuvos valstybės tarptautinį įvaizdį bei tiesino Lietuvos - Šventojo Sosto politinių ir diplomatinių santykių vingius ar įdubas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Vatikanas; Jurgis Matulaitis; Bažnyčia ir diplomatija.

EN[…] The organizational modification of Lithuanian Catholic Church, implemented in the middle of the twenties of the 20th century thanks to the attempts of the will and ideas of archbishop J. Matulaitis was very significant to Lithuania. After Pope Pius XI announced the Bull Lithuanorum Gente on 4 April 1926, the Catholic Church of Lithuania became a unified modern confessional organism, directly subordinate to the Holy See. In addition possibilities to pass the target church laws for Lithuanian church province, organize church synods and bishops’ conventions came into existence. After the organizational renaissance of Lithuanian Catholic Church in the Spring of 1926 the conditions for the church goers significantly improved and the spiritual and cultural life of Catholics intensified. In the towns, which, after the reform, became the centers of archbishoprics, bishoprics and prelacies, new seedbeds and confluences of confessional and spiritual culture commenced to be formed. Formation of Lithuanian church province was also a manifestation of the historic maturity and institutional self-sufficiency of Lithuanian Catholic Church and a significant achievement of the entire Catholic society of Lithuania. In addition, the reform strengthened the foundations of Lithuanian national statehood, since it reflected the territorial strivings of Lithuanians of the period, encouraged the political consciousness and civil unity of the inhabitants, nurtured the political culture, improved the international image of the state of Lithuania and remedied the twists of political and diplomatic relations between Lithuania and the Holy See.