Äquivalenz oder ethische Zensur? : Zur Übersetzung deutscher jugendsprachlicher Wendungen ins Litauische

LTStraipsnyje pateikiama vokiečių rašytojo B. Lebert jaunimui skirto romano Crazy ir jo vertimo į lietuvių kalbą (J. Kunčinas) lingvistinė-stilistinė analizė, kurios tikslas, remiantis konkrečiais pavyzdžiais, aptarti pagrindinius jaunimo kalbos vertimo ypatumus. Didžiausias dėmesys skiriamas konotacinėms jaunimo žargono perteikimo problemoms bei stiliaus adekvatumo klausimams. Jaunimo kalboje, kaip žinia, gausu vulgarizmų, keiksmažodžių ir kitokių nepadorių žodžių. Tai viena iš priežasčių, dėl ko šiai sričiai lietuvių kalbotyrininkai ir normintojai skiria tiek mažai dėmesio ir vengia apie tai viešai kalbėti. Jei Vokietijoje tokie žodžiai jau seniai fiksuoti ir stilistiškai įvertinti netgi mažesnės apimties universaliuose vienkalbiuose žodynuose, tai į Lietuvoje leidžiamus šiuolaikinius žodynus nepatenka jokie grubesni, net ir labai plačiai vartojami šnekamosios kalbos žodžiai. Vertėjas, susidūręs su tokiais žodžiais, atsiduria gan keblioje padėtyje, nes, ieškodamas kuo tikslesnio atitikmens, jis priverstas vadovautis vien tik savo kalbine kompetencija. Tyrimas parodė, kad vertėjas, neturėdamas jokių patikimų, legalizuotų gimtosios nenorminės leksikos vartojimo šaltinių, ją verčia vadovaudamasis etinėmis-moralinėmis normomis, o ypač grubesnius žodžius neretai sušvelnina ar pagražina. Straipsnyje keliama mintis, kad bandydami sukurti dirbtinai pagražintą kalbos vaizdą nei vertėjas nei leksikografas nepakeis kalbos vartojimo realybės ir neišspręs jos švarumo problemos. Užuot nutylėjus tam tikrus leksinius vienetus ar jų reikšmes, visų pirma turėtų būti pripažintas jų egzistavimo faktas, įtraukus tokius žodžius į žodynus ir aiškiai apibrėžus jų stilistinį atspalvį bei vartojimo sferas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Jaunimo kalba; Vokiečių kalba.

ENThe article presents a linguistic-stylistic analysis of the novel for young people “Crazy” by German writer B. Lebert and its translation into Lithuanian (by J. Kunčinas) with the aim of, referring to specific examples, discussing the main peculiarities of translation of youth slang. The main attention is dedicated to the connotation problems, relating to conveyance of slang and the style adequacy issues. Youth slang is full of vulgarisms and expletives. This is one of the reasons why Lithuanian linguists dedicate so little attention to the area and avoid speaking of the issues in public. In Germany such words are registered and stylistically evaluated even in small universal unilingual dictionaries, while in Lithuania no expletives, even widely used in the spoken language find their way into the published modern dictionaries. A translator, when facing such words, finds him/herself in an awkward situation since, when searching for a precise equivalent, he/she is forced to observe only his/her own linguistic competence. The study has shown that a translator, who does not have any reliable and legalized sources of use of the native common language, translates it in observance of the ethical – moral norms and especially harsh words are quite frequently softened. The article raises the idea that when attempting to create an artificially softened language image neither the translator, not the lexicographer will change any language usage reality or resolve the language purity problem. Instead of veiling certain lexical units or their meanings, first of all, the fact of their existence should be acknowledged, the words should be included into dictionaries and their stylistic colouring and areas of usage should be clearly defined.