Religinė velnio įvaizdžio prasmė lietuvių liaudies tradicijoje

LTStraipsnyje analizuojamas velnio įvaizdis XIX a. - XX a. I pusės lietuvių tautosakoje kreipiant ypatingą dėmesį į krikščioniškąją jo reikšmę. Išnagrinėjus liaudiškąjį velnią išaiškėjo nevienareikšmė religinė jo prasmė, kurioje susipynę krikščionių piktosios dvasios požymiai su įvairių baltiškų pagonių dievybių bruožais. Šitoks vaizdinys turi tris prasmės klodus: 1) krikščioniškąjį, kuriame velnias sukurtas kaip antitezė krikščioniškojo Dievo paveikslui. Tai rodo šie motyvai: velnio ir žmogaus sutartis, velnio vardas, velnias, ganantis bandą pievoje, per ežerą tiesiantis tiltą, kuriantis pasaulį. Be to, skirtingai nuo Dievo gerumo, velnias suvokiamas kaip įsikūnijęs blogis. Jis yra krikščionybės smerkiamų ydų įasmeninimas; 2) pagoniškąjį, kuriame velnio funkcijos yra susipynusios su derlingumą globojusiomis krikščioniškomis lietuvių dievybėmis. Nustūmus pagonių dievus į krikščionių piktosios dvasios vietą, dievai išnyko, o jų savybes perimdamas velnias lietuvių tautosakoje tapo žemės ūkio darbus našiai dirbančia, dosnia, bet kvailoka būtybe; 3) archajinis klodas, kuriam būdinga pražūties funkcija, susijusi su naikinančiomis vandens, žemės ir ugnies galiomis. Prijungus tautosakinio velnio tapatumą ne laiku mirusių žmonių vėlėms galima spręsti apie visuotinį gamtą ir žmogų apimantį velnio pragaištingumą, kuris, tikėtina, pagonybės laikais buvo išreikštas religiniu statusu - velnias priklausė mirusiųjų pasaulio dievybėms. Taigi nei gyvulių auginimo, nei derlingumo bei vaisingumo, nei amatininkų, juolab teisingumo saugojimo ar pakaruoklių dievo funkcijos pagoniškajam velniui nepriskirtinos.Reikšminiai žodžiai: Krikščioniškas velnio įvaizdis; Folklorinis velnio įvaizdis; Lietuvių tautosako; Baltiškos pagoniškos dievybės; Christian image of devil; Folklore image of devil; Lithuanian folklore; Baltic pagan deities.

ENThe article analyzes the image of the devil in the Lithuanian folklore of the 19th – the first half of the 20th century drawing a special attention to its Christian meaning. Upon examining the folk devil, his inambiguous religious meaning was identified, in which the characteristics of the Christian evil spirit intertwined with the traits of different Baltic pagan gods. Such image has three layers of meaning: 1) the Christian, in which the devil is created as the antithesis to the image of the Christian God, which is shown by the following motives: the agreement between the man and the devil, the name of the devil, the devil, shepherding a flock on a pasture, the devil, constructing a bridge over a river and the devil, creating the world. In addition, differently from the God’s kindness, the devil is perceived as the embodiment of evil and the flaws, condemned by Christianity; 2) the Pagan, in which the functions of the devil are intertwined with the Christian Lithuanian deities, which patronized fertility. After the pushing of the Pagan gods to the place of the Christian evil spirit, the gods disappeared and the devil, upon taking over their traits became a rather generous but silly creature, diligently performing farming works in the Lithuanian folklore; 3) the archaic layer, characterizing with the function of ruin, related with the destructive powers of water, earth and fire. Upon connecting the identity of the folklore devil to the souls of dead people one can evaluate the universal maleficence of the devil, influencing the nature and the man, which, most likely, in the times of Paganism, was expressed by a religious status, i. e. the devil belonged to the deities of the world of the dead. Therefore the functions of the god of cattle breeding, fertility, patronage of craftspeople and justice or the god of the hanged cannot possibly be attributed to the Pagan devil.