Lietuvos ir Vatikano santykiai, arba Šventojo Sosto reikšmė tarpukario Lietuvos užsienio politikai

LTDėl vidaus ir tarptautinių aplinkybių Lietuvos ir Šventojo Sosto diplomatiniai santykiai atkūrusioje nepriklausomybę šalyje klostėsi gana turiningai ir įvairiopai. Šventojo Sosto reikšmė Lietuvai itin išaugo po to, kai 1922 m. lapkričio 10 d. Vatikanas Lietuvos Respubliką pripažino de jure. Šventasis Sostas tai padarė keliomis savaitėmis anksčiau nei įtakingiausios pasaulietinės Europos valstybės: Juridinis Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto santykių sureguliavimas atvertė naują, turiningesnį dvišalio bendradarbiavimo puslapį. Lietuvos Vyriausybė ne kartą ieškojo Šventojo Sosto paramos ir rėmėsi jo autoritetu spręsdama ar ieškodama sprendimų opiausioms savo užsienio politikos problemoms. Lietuvos ir Vatikano diplomatiniai santykiai XX a. trečiajame dešimtmetyje išgyveno du reikšmingus momentus: 1)1926 m. balandžio 4 d. popiežius Pijus XI paskelbė itin subtiliai ir diplomatiškai suredaguotą bulę Lithuanorum gente, kuria remiantis buvo įkurta Lietuvos bažnytinė provincija; 2)1927 m. rugsėjo 27 d. sudarytas Lietuvos ir Šventojo Sosto konkordatas. Vis dėlto Lietuvos Respublikos diplomatiniai santykiai su Šventuoju Sostu klostėsi anaiptol ne visuomet pozityviai. Porą kartų - 1925/26 m. ir 1930/31m. šalių santykiai pavojingai balansavo ties krizės riba. Tačiau kilusias problemas Lietuvos ir Šventojo Tėvo diplomatams tuomet pavyko išspręsti. Ilgainiui šalių santykiai skaidrėjo. Kaupėsi abipusis supratimas, formavosi patikimos diplomatinio bendradarbiavimo tradicijos. Lietuvos Respublika augo politiškai, ekonomiškai ir kultūriškai. Lietuvos ir Šventojo Sosto diplomatiniai santykiai tarpukaryje buvo neatsiejama to meto Europos politinio diskurso dalis.Reikšminiai žodžiai: Vatikanas; Diplomatiniai santykiai.

ENDue to the domestic and international conditions the diplomatic relations between Lithuania, which regained its independence, and the Holy See, developed in quite fruitful ways. The significance of the Holy See to Lithuania grew after the recognition of the Republic of Lithuania de jure by Vatican on 10 November 1922. The Holy See recognized Lithuania de jure several weeks earlier than the most influential European states and the legal self-regulation of the relations between of Lithuania and the Holy See opened the new and more fruitful page of mutual cooperation. The Government of Lithuania repeatedly sought for support from the Holy See and referred to its authority when resolving of searching for solutions for the most relevant problems of its foreign policy. In the twenties of the 20th century the diplomatic relations between Vatican and Lithuania underwent two significant moments: 1) On 4 April 1926 Pope Pius XI announced an especially subtly and diplomatically edited Bull Lithuanorum Gente, according to which the church province of Lithuania was established; 2) On 27 September 1927 the concordance between Lithuania and the Holy See entered into effect. Nevertheless the diplomatic relations between the Republic of Lithuania and the Holy See were not always positive. In two cases – in 1925 – 1926 and in 1930 – 1931 the relations between the parties were on the verge of crisis. However, the diplomats of Lithuania and the Holy See managed to resolve the arisen problems. Eventually the relations between the parties became transparent. Mutual understanding came into existence, reliable traditions of diplomatic cooperation were formed. Lithuania was developing politically, economically and culturally. During the interwar period the diplomatic relations between Lithuania and the Holy See were an integral part of the European political discourse of the era.